Mokytojos kelias kartais prasideda visai anksti – dar vaikystėje, kai žaidžiama mokyklą, dalijamos užduotys ir rimtu veidu aiškinama, ką turi daryti kiti. Šios pedagogės istorija būtent tokia. Šiandien Gintarė Akucevičiūtė jau aštuonerius metus dirba mokykloje, o savo klasėje (Gedimino miesto mokykloje) daugiausia dėmesio skiria ne sienų dekorui, o vaikų savarankiškumui, patyrimams ir gyvam, prasmingam mokymuisi.

Pašnekovė sako, kad pirmieji pedagoginiai bruožai išryškėjo labai anksti. Dar darželyje auklėtoja juokaudavo, kad auga būsima mokytoja, nes mergaitė itin mėgo vadovauti kitiems vaikams. Iki šiol ji prisimena smagią istoriją, kai buvo užlipusi ant stalo ir iš ten rimtu veidu aiškino visiems, ką jie turi daryti. Tą akimirką, regis, jau vyko pirmoji jos „pamoka“.

Vėliau šis polinkis tik stiprėjo. Su draugėmis ji nuolat žaisdavo mokyklą, o mokytojos vaidmuo visuomet atitekdavo būtent jai. Ji skirdavo užduotis iš pratybų knygelių, jas kruopščiai tikrindavo, vertindavo ir savo vaidmens niekam neužleisdavo. Taip, pasak jos pačios, pamažu formavosi mokytojos tapatybė.

Atėjus laikui rinktis studijas, ji svarstė du kelius, tačiau širdis aiškiai vedė į pedagogiką. Studijas priėmė labai atsakingai – lankė paskaitas, stropiai mokėsi ir siekė kuo daugiau pasiimti iš kiekvienos patirties. Šiandien mokytoja drąsiai sako, kad tai kelias, prasidėjęs nuo vaikystės žaidimų ir tapęs tikru pašaukimu.

Mokytojos tapatybė pradėjo formuotis dar darželyje

Nors daugelis įsivaizduoja pradinuko klasę pilną plakatų, taisyklių ir įvairių spalvingų priminimų, ši mokytoja pasirinko kitokį kelią. Šiais metais jos klasės sienos beveik tuščios. Ir tai – ne atsitiktinumas.

Anksčiau, dirbdama su pirmokais ir antrokais, ji buvo prikabinusi nemažai įvairios medžiagos: taisyklių, atmintinių, plakatų. Atrodė, kad kuo daugiau pagalbos vaikams prieš akis, tuo geriau. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad gausi vaizdinė informacija ne visada padeda. Net matydami taisyklę prieš save, mokiniai ne visuomet gebėdavo ją pritaikyti praktiškai.

Todėl šiandien mokytoja remiasi saiko principu. Ji pabrėžia, kad klasės sienos nėra vien dekoracija – jos veikia vaikų savijautą, koncentraciją ir gebėjimą apdoroti informaciją. Ypač tiems vaikams, kurių dėmesys dar tik formuojasi arba kuriems sunkiau susikaupti, perkrauta aplinka gali tapti trukdžiu.

Tuščios sienos - ne trūkumas, o sąmoningas pasirinkimas

Nuo trečios klasės mokytoja daugiau dėmesio skiria savarankiškumui ir sąmoningai ruošia vaikus vyresnėms klasėms, kur ne visos „pagalbos“ bus pakabintos prieš akis. Pirmaisiais mokslo metų mėnesiais vaikai į storus sąsiuvinius klijavosi įvairias atmintines, o mokytoja skatino ne klausti jos, bet pirmiausia atsiversti savo užrašus ir ieškoti atsakymų ten.

Vėliau atmintinių ji dalyti beveik nustojo – mokiniai buvo kviečiami jas kurti patys: braižyti minčių žemėlapius, pasižymėti svarbiausias taisykles, informacijos ieškoti vadovėliuose ar skaitmeniniuose šaltiniuose. Tokiu būdu vaikai mokosi ne tik atsakyti, bet ir atrinkti, kas svarbiausia.

Mokytoja pripažįsta, kad tai nėra lengva, tačiau būtent tokie įgūdžiai tampa vienais svarbiausių. Pamokose ji dažnai skiria užduotis, kuriose reikia surasti atsakymą tekste, vadovėlyje ar atmintinėje. Vienai iš tokių veiklų puikiai pasitarnavo neseniai klasėje atsiradęs laimės ratas: ant jo buvo suklijuoti klausimai iš gamtos pažinimo temos, o mokinių užduotis – išsisukus klausimą, vadovėlyje surasti tikslų atsakymą ir jį pristatyti klasės draugams.

Svarbiau ne gauti atsakymą, o išmokti jį susirasti

Nors klasės sienose tėra keli prasmingi akcentai – gimtadienių rėmas, tvarumo kampelis ir ant magnetinės lentos kabantis įlaminuotas „Sudoku“ žaidimas – tikrieji mokytojos pagalbininkai yra kasdien naudojamos priemonės.

Viena labiausiai pasiteisinusių – mažos magnetinės lentutės arba įlaminuoti lapai rašymui. Jas ji ypač dažnai naudoja matematikos pamokose, kai nori greitai pamatyti, ar mokiniai suprato naują temą. Vaikai sprendžia užduotį, uždengia atsakymą, o vėliau visi vienu metu pakelia lenteles. Per akimirką tampa aišku, kas jau suprato, o kam dar reikia pagalbos.

Pamokose nuolat atgyja ir kitos smulkios priemonės, pavyzdžiui, mediniai skaičiukai, kurie, priklausomai nuo temos, gali įgauti vis kitą paskirtį. Tokia praktika rodo, kad mokymosi sėkmę lemia ne vaizdų gausa ant sienų, o prasmingai parinktos ir nuolat naudojamos priemonės.

Didžiausi pagalbininkai klasėje - ne sienos, o kasdienės priemonės

Vieną iš įsimintiniausių savo pamokų mokytoja sieja su laikotarpiu, kai prieš trejus metus pakeitė darbo vietą ir gavo itin judrią, triukšmingą pirmokų klasę. Kasdienybėje netrūko šurmulio, todėl ieškodama sprendimų ji pasikalbėjo su drauge, kuri pasiūlė ypatingą knygą – „Tylenio kepyklėlė“.

Perskaičiusi istoriją vaikams, mokytoja pakvietė juos kurti savo svajonių keksiukus. Vaikai juos margino įvairiausiais papuošimais, o vėliau pristatydami pasakojo, kokius „ingredientus“ pasirinko. Tačiau šie ingredientai buvo ne saldumynai, o vertybės – draugystė, gerumas, kantrybė, pagarba, rūpestis kitais. Svarbiausia veiklos sąlyga buvo visiška tyla. Klausantis istorijos ir kuriant savo keksiukus klasėje turėjo skambėti tik ramybė. Mokytoją labiausiai nustebino tai, kad net ir tie vaikai, kuriems tyliai išbūti paprastai būna sunkiausia, šįkart susikaupė. Knygos turinys juos įtraukė taip stipriai, kad klasėje tvyrojo reta, bet labai prasminga ramybė.

Ši pamoka tapo ne tik kūrybine užduotimi, bet ir patirtimi, leidusia vaikams pajusti tylos grožį. Mokytoja įsitikinusi, kad tokia veikla ypač tinka pirmokams, kurie dar tik mokosi būti kartu, klausytis vieni kitų ir atrasti susikaupimo vertę.

Tyla, kuri pavirto viena sėkmingiausių pamokų

Pasak pašnekovės, ji yra mokytoja, kuri į savo darbą žvelgia labai savikritiškai. Tačiau šis kritiškumas nėra griaunantis – priešingai, jis tampa paskata augti. Jei pamoka nepavyksta taip, kaip tikėtasi, ji visuomet svarsto, ką būtų galėjusi daryti kitaip ir ką kitą kartą verta keisti.

Būtent iš šio noro tobulėti gimė siekis ieškoti aktyvių, įtraukiančių metodų, kurie sudomintų judrius vaikus ir įtrauktų juos į mokymosi procesą. Mokytoja ne kartą įsitikino, kad jei pačiam mokytojui „dega akys“, tas susidomėjimas labai greitai persiduoda ir mokiniams.

Savikritiškumas virsta augimo varikliu

Natūraliai jos veiklose atsispindi fenomenais grįsto ugdymo praktikos. Tai reiškia, kad vaikai ne tik klauso teorijos, bet patys stebi, kelia klausimus, ieško atsakymų ir atranda dėsningumus.

Vienas iš tokių fenomenų buvo skirtas mikroorganizmams. Vaikai aiškinosi, kas jie yra, kokių rūšių būna ir kaip plinta aplinkoje. Viena įsimintiniausių veiklų – „Mielių varžybos“. Viena grupė ruošė mielių tešlą be cukraus, kita – su cukrumi. Kas 5–10 minučių mokiniai stebėjo pokyčius, matavo, kiek tešla pakilo, ir fiksavo rezultatus. Galiausiai jie patys padarė išvadą, kad mielės maitinasi cukrumi, todėl ten, kur jo buvo, augimo procesas vyko aktyviau.

Ne mažiau įspūdinga buvo veikla, skirta parodyti, kaip plinta mikroorganizmai. Vienas kiekvienos grupės narys rankas išsitepė glicerinu su blizgučiais, kurie simbolizavo mikroorganizmus, o vėliau vaikai spaudė vieni kitiems rankas. Netrukus visi pamatė, kaip greitai „mikroorganizmai“ pasklinda vien nuo prisilietimo. Po to sekė skirtingų rankų plovimo būdų bandymai, kurie aiškiai parodė, kad veiksmingiausia – šiltas vanduo, muilas ir pakankamai laiko kruopščiam plovimui.

Kai vaikai ne tik girdi, bet ir patys atranda

Viena iš ryškiausių integruotų veiklų tapo „Šokoladinė diena“. Tą dieną šokoladas buvo tyrinėjamas iš visų pusių – nuo jo atsiradimo kelio iki skonio, sudėties, kainos ir net socialinių klausimų.

Veiklą mokytoja pradėjo klausimu, kaip šokoladas pasiekia parduotuvių lentynas ir nuo ko viskas prasideda. Taip vaikai nukeliavo iki kakavos pupelių ir jautrios temos – vaikų išnaudojimo jų rinkimui. Vėliau jie tyrinėjo skirtingų rūšių šokolado plyteles, lygino jų išvaizdą, sudėtį ir savybes.

Ypatingą dėmesį patraukė viena iš plytelių – Tony’s Chocolonely šokoladas, suskirstytas nevienodais gabalėliais. Vaikai aiškinosi, kodėl dizainas toks neįprastas, ir sužinojo, kad jis simbolizuoja neteisingą pelno pasiskirstymą šokolado pramonėje. Ši diskusija paskatino daug klausimų apie teisingumą, atsakomybę ir vartojimą.

Žinoma, teorija tuo nesibaigė. Mokiniai ragavo šokoladą, lygino jo skonį, kainą, sudėtį, balsavo, vertino. Šokoladas tapo ir matematikos priemone – su juo mokytasi trupmenų, dalijant tiek pieštas, tiek tikras plyteles. Kūrybinėje dalyje vaikai gamino savo šokoladą iš natūralių ingredientų. Tai buvo diena, kurioje susijungė žinios, patyrimai, vertybės ir džiaugsmas.

„Šokoladinė diena“: kai viena tema sujungia vertybes, matematiką ir skonį

Dar viena veikla, kuria mokytoja ypač didžiuojasi, – pabėgimo kambariai, pritaikyti ugdymo turiniui. Šį metodą ji išbandė po kvalifikacijos tobulinimo programos ir netrukus įsitikino, kad tai ne tik patrauklus, bet ir labai veiksmingas mokymosi būdas.

Su dabartiniais trečiokais ji tyrinėja fenomeną „Robinzono Kruzo kailyje – kaip išgyventi gamtoje?“, todėl temai užbaigti sukūrė pabėgimo kambarį, paremtą Robinzono Kruzo istorija ir integravo į jį matematikos užduotis iš viso trečios klasės kurso.

Užduotys buvo pateiktos sudėtingesne forma – su daugiau teksto, loginiais iššūkiais, istorijos vingiais. Mokiniai kambario iš pirmo karto neįveikė, tačiau būtent tai ir tapo didžiausia vertybe. Jie nenuleido rankų, bendradarbiavo, ieškojo sprendimų ir norėjo bandyti dar kartą. Mokytojos įsitikinimu, šis metodas ypač tinka ne tik visai klasei, bet ir gabiesiems mokiniams, kuriems reikia didesnių iššūkių.

Žvilgsnis į pabėgimo kambarį: https://view.genially.com/695c0368ae62ec746ffa2aca

Pabėgimo kambarys kaip ugdymo metodas

Paklausta, kokią žinutę norėtų palikti skaitančiam mokytojui, pašnekovė kalba apie bendruomenės stiprybę. Jos manymu, kiekvienas mokytojas atsineša savitą dovaną: vieni įkvepia kūrybiškumu, kiti žavi kantrybe, treti kuria ypatingą ryšį su vaikais, dar kiti ugdo pilietiškumą ar atranda pačius įdomiausius mokymo būdus.

Būtent ši įvairovė, pasak jos, ir daro mokytojų bendruomenę stiprią. Todėl ji kviečia kolegas sustoti, įsiklausyti į save ir atpažinti, kas labiausiai motyvuoja judėti pirmyn. Pajutus savo stipriąją pusę, verta ją drąsiai auginti ir tobulinti.

Ne mažiau svarbus ir dalijimasis. Mokytoja džiaugiasi, kad atsiranda erdvių išgirsti vieniems kitus, pasidalyti metodais, veiklomis, atradimais ir sėkmės istorijomis. Jos įsitikinimu, geri pavyzdžiai užkrečia: viena idėja gali įkvėpti dešimtis kitų, o vieno mokytojo patirtis gali tapti vertingu atradimu visai bendruomenei.

Mokytojų stiprybė - jų skirtumuose

Bendraukite ir bendradarbiaukite su G. Akucevičiene