Paklausta apie savo kelią į pedagogiką, Ieva atsakė, jog jos istorijai labai tinka posakis: „Žmogus planuoja, o Dievulis juokiasi.“ Pasak pašnekovės, iš dalies taip nutiko ir jai pačiai, tačiau šiandien ji jau tikinti, kad tas planas buvęs daug įdomesnis, kupinas iššūkių ir vertingos patirties.

Ji pasakojo, kad paskutiniaisiais metais mokykloje buvo gana rimtai apsisprendusi, ko nori iš savo karjeros, kryptingai to siekė ir žinojo, jog jos profesinė ateitis bus susijusi su muzika. Kaip teigė Ieva, viskas klostėsi gana sklandžiai: ji įstojo į muzikos pedagogiką, atliko praktiką įvairiose mokyklose, o tuo pat metu vis akies krašteliu stebėjo, kaip dirba pradinių klasių mokytojai.

Baigusi studijas, anot jos, atėjo metas apsispręsti – ar eiti į valstybinę mokyklą, kurioje atliko praktiką ir kur jai buvo pasiūlytas patrauklus darbas muzikos mokytojos pozicijoje, ar nerti į visiškai nežinomus vandenis ir ten ieškoti savęs iš naujo. Pasak Ievos, būtent tada ir paaiškėjo, kad gyvenimas jai buvo paruošęs visai kitą kryptį. Ji teigė, kad nieko nelaukdama, vedama šeimos, draugų palaikymo ir savo širdies, atsidūrė pirmojoje darbovietėje, kur ir prasidėjo jos, kaip pradinių klasių mokytojos, kelionė.

Šiandien, pasak pašnekovės, ji mokytojauja jau aštuonerius metus, o dabar dirba Vilniaus privačioje gimnazijoje su pirmokais. Nors, kaip pati sakė, negalėtų pasigirti itin ilgu pedagoginio darbo stažu, per tuos metus ji spėjo susikrauti vertingą „kelionės lagaminą“ – patirtis, pamokas, iššūkius ir gražiausius prisiminimus. Ieva pridūrė, kad visus tuos metus gilino žinias apie vaikų ugdymo subtilybes ir metodus, persikvalifikavo į pradinį ugdymą, daug kūrė, mąstė, svajojo, klydo, vėl stojosi ir visada stengėsi mokytis.

Ji atviravo, kad kartais norėdavosi viską mesti, nes tekdavo išgyventi kūrybines krizes, tačiau, jos žodžiais, kai kelias yra vedamas širdies, visada atsiranda jėgų atsistoti ir eiti toliau. Paklausta, ar nesigaili palikusi muziką, Ieva atsakė, kad tikrai nesigaili, nes būtent muzika išmokė ją klausyti ir įsiklausyti. Pasak jos, muzika padėjo giliau matyti kiekvieno vaiko akis, stipriau jausti jo emocijas, mokėti išklausyti ir būti išgirstai. Ji taip pat pabrėžė, kad būtent muzika jai padėjo suprasti, kokia mokytoja ji nori būti – tokia, kuri tiki, kad ryšys su vaiku yra svarbiau už tobulą pamokos planą.

Paklausta, kokią aplinką kuria savo klasėje, Ieva sakė esanti labai estetiką mėgstanti mokytoja. Ji teigė tikinti, kad kai aplinka yra tvarkinga ir švari, švaresnis tampa ir paties žmogaus vidus. Anot jos, kai klasėje vyrauja tvarka, vaikams taip pat norisi būti tvarkingesniems ir labiau rūpintis savo daiktais. Pašnekovė pabrėžė, kad jos klasėje kiekvienas kampelis turi prasmę ir konkrečią naudą vaikams. Ji pasakojo mėgstanti erdves žymėti simboliais, nes, jos nuomone, simboliais pateikta informacija vaikams leidžia greičiau suprasti ir įsiminti svarbius dalykus. Ieva vardijo, kad klasėje yra skaitymo ir poilsio erdvė, žaidimų erdvė, vandens erdvė, rūbinėlės bei nusiraminimo vieta. Ji taip pat išskyrė skaitymo ir poilsio kampelį, kuris, pasak jos, yra gausus knygomis, pagalvėlėmis, jaukiu kilimu ir dienos šviesa, sklindančia pro didelius atvirus langus.

Klasė, kurioje kiekviena erdvė turi prasmę

Kalbėdama apie klasės taisykles, Ieva sakė, kad jos taip pat pateiktos simboliais. Kaip pasakojo pašnekovė, vaikams primenama kalbėti ramiu balsu, būti pagarbiems ir mandagiems, mokykloje vaikščioti, rankas ir kojas laikyti prie savęs, sakyti „STOP“ netinkamam elgesiui ir nebijoti klaidų.

Ji pabrėžė, kad klasėje stengiasi palikti tik tai, kas iš tiesų reikalinga ir naudinga. Ypatingą dėmesį, anot jos, ji skiria lietuvių kalbos gramatikos taisyklėms. Ieva aiškino mananti, kad vaikai jas turi matyti kasdien – aiškiai ir suprantamai, todėl taisykles nuolat kuria pati. Ji pridūrė nemėgstanti plakatų, kurie tik renka dulkes ir kabinami vaikams nematomose vietose vien tam, kad užpildytų tuščią sieną. Pasak jos, jos klasėje gramatikos taisyklės yra nuolat prieš vaikų akis, prie lentos.

Taisyklės, kurios ne puošia sienas, o padeda vaikams mokytis

Paklausta apie priemones, kurios labiausiai pasiteisino kasdienybėje, Ieva išskyrė atmintines ant kiekvieno vaiko stalo. Ji teigė, kad tai kasdien naudojamas įrankis, palengvinantis mokymąsi. Pasak pašnekovės, jei vaikas pamiršta kokią nors rašytinę raidę ar nori skaičiuoti naudodamasis šimtalange, jis gali pasitelkti atmintinę ir nejausti streso ar baimės, kad kažką pamiršo.

Ieva taip pat pasakojo, jog vaikus moko vieni kitiems padėti, klausti draugų, padėti kitam rasti klaidas, jas ištaisyti ir būti vieni kitų mokytojais. Tačiau, anot jos, kai draugo pagalbos nebeužtenka, klasėje atsiranda S.O.S. suolas – vieta, skirta tiems atvejams, kai jau reikalinga mokytojo pagalba sprendžiant įvairias užduotis.

Atmintinės, S.O.S. suolas ir pagalba vieni kitiems

Kalbėdama apie klasės tradicijas, Ieva sakė, kad nuo pat pirmos klasės vaikus ragina rašyti laiškus vieni kitiems. Ji aiškino tuo tikinti todėl, kad laiškai lavina rašymo ir skaitymo gebėjimus, įkvepia kurti ir sukelia daug džiaugsmo.

Pašnekovė pasakojo, kad klasėje veikia paštas, kuris veikia kasdien, tačiau laiškai išdalijami tik penktadieniais. Pasak jos, vaikų akys tiesiog žiba, kai ateina penktadienis ir jie gali traukti laiškus.

Klasės paštas: laiškai, kurie ugdo ir džiugina

Paklausta apie dienotvarkės svarbą, Ieva teigė, kad vaikams ji yra itin svarbi. Pasak jos, dienotvarkė suteikia aiškumo, todėl vaikui nebelieka streso, kad jis nespėjo pasiruošti pamokai. Ji pabrėžė, jog tai glaudžiai susiję ir su disciplina.

Anot pašnekovės, kasdien įėję į klasę vaikai mato tos dienos pamokas, būrelius ir valgyklos ambasadorių pareigas – kas dalins šakutes, šaukštus ar sriubą.

Dienotvarkė, kuri vaikams suteikia aiškumo ir saugumo

Išskleiskite nuotrauka ją paspaudę

Pamokos, kurios virsta nuotykiu

Kalbėdama apie savo darbo stilių, Ieva sakė esanti mokytoja, kuri mėgsta kurti ir pamokas paversti aktyviomis. Ji atvirai prisipažino pati labai nemėgstanti vadovėlinių pamokų ir prisimenanti, kad vaikystėje skaityti vadovėlį atrodė viena nuobodžiausių veiklų.

Dėl to, pasak jos, pradiniame ugdyme ypač svarbios aktyvios ir sužaidybintos pamokos, kurios leidžia įgalinti vaikų mąstymą ir išmokti daugiau bei lengviau nei vien sėdint suole ir „kalant“ teoriją. Ieva aiškino, kad ruošdama pamokas stengiasi visada apgalvoti, ką daro, dėl ko daro ir koks bus rezultatas. Ji sakė pamokas dažnai pradedanti nuo įdomaus klausimo, kartais atsinešanti netikėtą daiktą ir klausianti, kaip jis susijęs su tema, kartais prašanti kitaip surikiuoti stalus, o kartais paslepianti ką nors svarbaus po kiekvieno vaiko stalu.

Paklausta apie sėkmingiausias pamokas, Ieva atsakė, kad vieną išskirti būtų sunku, todėl papasakojo apie keturias iki šiol ryškiai prisimenamas patirtis.

Pamoka, kurią kūrė patys mokiniai!

Pristatydama vieną įsimintiniausių projektų, Ieva sakė, kad tai buvo bene didžiausias jos sumanymas, kurį įgyvendino patys mokiniai. Ji pasakojo, kad tema buvo apie Vilniaus vietoves, tačiau kadangi nėra vadovėlių mėgėja, nusprendė šios temos mokytis ne iš vadovėlio, o aktyviai pačiame mieste.

Pasak pašnekovės, iš pradžių vaikai labai apsidžiaugė, tačiau dar nežinojo, koks ilgas pasiruošimas jų laukia. Ieva teigė nusprendusi, kad šią pamoką nuo pagrindų turės sukurti, suplanuoti ir įgyvendinti patys vaikai. Tuo metu ji ugdė trečiokus.

Anot jos, vaikams teko pasirinkti, ką jie nori pamatyti, pasiskirstyti, kas ieškos, kaip nuvykti iki objektų, kas suras informaciją ir išmoks ją papasakoti, kas atras, kur papietauti ar užkąsti, ir kas apskaičiuos išvykimo bei grįžimo laiką. Ji pabrėžė, kad taip vaikai mokėsi planuoti laiką, sudaryti maršrutus, skaičiuoti išlaidas ir domėjosi objektų istorija. Pasak Ievos, tai buvo viena didžiausių ir įdomiausių vaikų patirčių.

Diktanto pamoka

Pasakodama apie kitą įsimintiną pamoką, Ieva teigė, kad su ketvirtokais diktantą išbandė visai kitaip nei įprastai. Ji sakė vaikams pasiūliusi diktantą rašyti trimis lygiais: patenkinamu, pagrindiniu ir aukštesniuoju. Anot jos, vaikai galėjo patys pasirinkti, kuriuo lygiu nori dirbti.

Ji aiškino, kad pasirinkusieji patenkinamą lygį diktantą rašė aktyviai – turėjo pribėgti prie teksto, įsiminti perskaitytą eilutę, grįžti ir ją užrašyti sąsiuvinyje, o tada kartoti tą patį, kol parašys visą tekstą. Pagrindinį lygį pasirinkę mokiniai, pasak jos, diktanto klausėsi su ausinėmis, rašė savu tempu, galėjo sustabdyti ar atsukti įrašą. Tuo metu aukštesniuoju lygiu dirbę vaikai gavo diktantą su klaidomis ir turėjo jas rasti, ištaisyti bei perrašyti tekstą taisyklingai.

Ieva pabrėžė, kad tokiais būdais diktantas vaikams tapo įdomesnis, o jie patys galėjo rinktis sau tinkamiausią kelią.

Kalbėdama apie projektinių darbų naudą, Ieva teigė labai tikinti jų galia ir matanti juose didelę vertę. Ji pasakojo, kad ketvirtoje klasėje, mokantis apie žmogaus kūną – kaulus, raumenis, kraujotaką, kvėpavimą, virškinimo ir nervų sistemas – sugalvojo savaitę trunkantį projektą be batų, be stalų ir be kėdžių.

Pasak jos, mokiniai turėjo parengti draugo kūno projektą. Tam, anot pašnekovės, reikėjo išsiaiškinti, kiek žmogus turi kaulų, kaip jie veikia, kokia sąnarių funkcija, kaip dirba raumenys, sukonstruoti plaučius, ištyrinėti organus, suprasti maisto kelią kūne, nervų sistemos veikimą, kraujagyslių tipus ir kraujo keliavimą. Galiausiai vaikai turėjo visą projektą ir paaiškinimą apie žmogaus kūno veikimą pristatyti klasės draugams.

Ieva teigė, kad kasdien vaikai gaudavo teorinės medžiagos, vėliau domėjosi enciklopedijomis, tyrinėjo žmogaus kūno modelius ir ruošė savo projektą. Jos žodžiais, tai buvo tikra kelionė į atradimus, kurioje vaikai mokėsi ne tik faktų, bet ir mąstyti, tyrinėti, kurti bei bendradarbiauti.

Projektas ,,Be batų"

Matematikos agentai

Dar viena pamoka, kurią Ieva išskyrė, buvo pirmokams skirta veikla „Matematikos agentai“. Ji pasakojo, kad mokantis spręsti tekstinius uždavinius pamoką pabandė sužaidybinti. Pamokos pradžioje, kaip sakė pašnekovė, vaikai buvo „įvesti“ į siužetą: centriniame banke dingo visos Lietuvos prezidento pavestos užduotys, todėl į pagalbą buvo iškviesti agentai, turintys užduotis surasti, išspręsti ir grąžinti į banką.

Ieva aiškino, kad vaikai traukė, kokiu agentu taps. Buvo trys vaidmenys: slaptasis agentas, kuris radęs užduotį turėjo ją paslėpti kitur, kad sutrikdytų kitų darbą; greitasis agentas, kuris turėjo stebėti slaptąjį agentą ir neleisti jam užduoties paslėpti, o radęs užduotį – kartu ją išspręsti; ir tylusis agentas, kuris viską atliko neprataręs nė žodžio, o radęs užduotį ją išspręsdavo ir grąžindavo į centrinį banką.

Pasak pašnekovės, ši pamoka vaikams suteikė daug džiaugsmo ir padėjo išmokti daugiau. Ji taip pat džiaugėsi, kad šią idėją vėliau savaip pritaikė ir kiti mokytojai.

Priemonės, kurios padeda vaikui suprasti, įsiminti ir veikti

Paklausta, kokias priemones dažniausiai pasitelkia pamokose, Ieva sakė labai dažnai naudojanti papildomus įrankius, kurie palengvina išmokimą arba leidžia greitai suprasti, kam tema jau aiški, o kam dar sunku. Anot jos, pradinukams labai veikia įvairūs metodai.

Ji pasakojo, kad greitam patikrinimui, ar vaikai suprato temą, naudoja laminuotas lenteles, ant kurių galima markeriais greitai užrašyti žodį, simbolį, raidę ar skaičių, o vėliau viską lengvai nuvalyti. Dar viena, jos teigimu, labai pasiteisinusi priemonė – „yes/no“ mygtukai, kai vaikas į mokytojo klausimą atsako paspausdamas „taip“ arba „ne“. Raudonas ir žalias korteles ji naudoja mokantis temų ar įsivertinimui: žalia reiškia „supratau“, raudona – „nesupratau“.

Ieva taip pat sakė, kad pamokoms paįvairinti ir sudominti naudoja garso įrašymo mygtukus – jais galima įrašyti ir vėliau išklausyti garsą, taip lavinant taisyklingą kalbą ir girdimąją atmintį. Pirmokams, anot jos, labai tinka žaidimų kauliukai ir kubas, ant kurio galima rašyti, o skaičiavimams ji naudoja ir natūralias priemones – kaštonus, akmenukus, pagaliukus, kankorėžius.

Ji pridūrė, kad nuo antros klasės įtraukia atmintines, kuriomis moko vaikus sisteminti informaciją ir ją pateikti suprantamai, schematiškai. O mokydama skaityti naudoja skaitymo juosteles ir skaitymo pirštukus.

Pašnekovė taip pat išskyrė garsą izoliuojančias ausines ir dėmesį sutelkiančias sieneles. Pasak jos, vaikai jas naudoja savarankiško darbo metu arba tada, kai patys jaučia poreikį – skaitydami, pertraukų metu ir panašiai.

Refleksija ir grįžtamasis ryšys: kaip vaikai mokosi ne tik girti, bet ir patarti?

Kalbėdama apie pamokų pabaigą, Ieva teigė dažnai taikanti „exit ticket“ metodą, kai vaikai turi atsakyti į vieną su pamokos tema susijusį klausimą. Pasak jos, dažniausiai atsakymai rašomi ant lipnių lapelių. Su vyresniais vaikais ji naudoja refleksijos burbulus, kurie, anot pašnekovės, padeda reflektuoti pamokos darbą ir atsakyti į klausimus porose, komandose, individualiai, raštu ar žodžiu.

Ieva pabrėžė, kad visi vaikai moka pasakyti, ar jiems patiko darbas, pristatymas, eilėraštis ar projektas, tačiau, jos nuomone, vaikus būtina mokyti ne tik vertinti, bet ir duoti patarimus. Ji aiškino, kad svarbu skatinti vaikus mąstyti, ką draugas galėjo padaryti geriau ir kaip jo darbą būtų galima patobulinti ateityje. Nors tai, jos žodžiais, reikalauja laiko, ji šį metodą laiko labai vertingu.

Todėl, pasak pašnekovės, vaikams pristatant projektus, darbus ar deklamuojant eilėraščius, ji naudoja 3P metodą: „pagiriu, pastebiu, patariu“. Ji aiškino, kad kiekvienas klasės draugas, norintis pakomentuoti, pirmiausia turi rasti, už ką pagirti ar padėkoti, tuomet pasakyti pastebėjimą, o galiausiai duoti patarimą. Pasak Ievos, šis metodas leidžia kritiką nukreipti pozityvia linkme.

Paklausta apie dar vieną pasiteisinusį metodą, Ieva išskyrė vieno autoriaus knygų skaitymą visai klasei. Ji pasakojo, kad nuo antros klasės taiko būdą, kai visi klasės draugai skaito vieno autoriaus, pavyzdžiui, Astridos Lindgren, knygas, o vėliau jas pristato ir vaidina įsimintiniausius epizodus.

Vieno autoriaus knygos: skaitymas, kuris suvienija klasę

Svarbiausia – kurti ryšį su vaiku

Paprašyta perduoti žinutę kitam mokytojui, Ieva sakė tikinti, kad kad ir kokioje kelionėje žmogus dabar būtų, viskas vyksta dėl tam tikros priežasties. Anot jos, kiekvienoje tokioje kelionėje slypi labai graži ir prasminga misija, skirta būtent tam žmogui.

Ji ragino drąsiai žengti žingsnius, mokytis, tobulėti ir, svarbiausia, norėti. Pasak pašnekovės, reikia norėti pajusti gyvenimo džiaugsmą, pamilti akimirkas, kasdien keltis su šypsena ir dirbti su didžiausiu malonumu. Ieva taip pat linkėjo nenustoti kurti ir žavėtis kitų kūryba, semtis patirties iš kitų, tačiau labiausiai – atrasti save.

Ji pabrėžė linkinti kiekvienam atrasti tokį save, kurio nebūtų gaila parodyti kitiems, kuris drąsiai augintų mažas asmenybes ir ruoštų jas gyvenimui. O svarbiausia, jos žodžiais, reikia kurti ryšį ir draugystę su vaikais, nes jie yra didelis džiaugsmas ir pati gražiausia kelionės akimirka, kuri gali tęstis ilgus metus.

Bendraukite ir bendradarbiaukite su I. Daveikiene