Kiekvienas vaikas gali tapti skaitytoju
Sandra Butylkina
Trečiokų mokytoja Sandra Butylkina, daugeliui geriau pažįstama kaip mokytojos_kuprine (Instagram), įsitikinusi: skaitymas vaikui prasideda ne nuo pareigos, o nuo smalsumo. Jos klasėje knygos tampa žaidimais, spektakliais, paveikslais, žemėlapiais ir net trumpais filmais. O šalia visada gyvena ir ypatinga klasės draugė – lapė.
Sandra Butylkina sako, kad jos kelias į pedagogiką nebuvo iš anksto suplanuotas. Nors vaikystėje mėgo žaisti mokyklą, rimtai apie mokytojos profesiją nesvajojo. Priešingai – ne kartą sau kartojo, kad mokytoja tikrai nebus.
Vis dėlto gyvenimas pasuko sava vaga. Simboliška, kad dirbti pedagoge ji pradėjo balandžio 1-ąją, Juokų dieną. Šiandien į tą pradžią mokytoja žvelgia su šypsena, o pedagogika jau yra tapusi svarbia jos gyvenimo dalimi. Švietimo srityje ji skaičiuoja bent dešimtmetį patirties.
Į pedagogiką atvedė netikėtas kelias
Mokytojos vaikystė prabėgo mažame kaime, kur daugiau laiko buvo praleidžiama lauke nei namuose. Ji prisimena „gyvenimą“ vyšnių medyje, žaidimus kavinėmis, plaustų gamybą, žvejybą, keliones dviračiu prie ežero, augalų rinkimą ir rūpinimąsi gyvūnais ūkyje. Tai buvo vaikystė, pilna judesio, kūrybos ir atradimų gamtoje.
Galbūt būtent todėl šiandien jos klasėje tiek daug gyvybės, patyrimo ir veiksmo. Knyga čia nėra tik tekstas. Ji tampa vartais į platesnį pasaulio pažinimą. Sandra įsitikinusi, kad klasės aplinka ir mokyklos erdvės daro didžiulę įtaką tam, kaip vaikai priima skaitymą. Šalia kiekvienos temos ji stengiasi pasiūlyti ir tos temos knygas, kad skaitymas vaikams taptų natūraliu atradimų šaltiniu.
Vaikystės laisvė persikėlė į klasę
Dirbdama pedagoge Sandra atrado ir ypatingą savo klasės palydovę – lapę iš Evelinos Daciūtės ir Aušros Kiūdalaitės knygos „Laimė yra lapė“. Šis personažas ilgainiui tapo neatsiejama klasės dalimi ir tikra bendruomenės nare.
Mokytoja sako, kad klasės be lapės jau nebeįsivaizduoja. Nors buvo minčių parsinešti ją namo, mokiniai tam griežtai pasipriešino – lapė turi likti klasėje. Ir, panašu, ne be reikalo: ji čia tapo jaukumo, vaizduotės ir bendrystės ženklu.
Klasės simbolis – lapė, be kurios jau nebeįmanoma įsivaizduoti kasdienybės
Vieną sėkmingiausių savo darbo patirčių Sandra sieja su pirmąja klase, kai mokiniai atėjo turėdami labai skirtingus skaitymo gebėjimus. Vieni jau skaitė, kiti tik pažino raides, o kai kurie jų dar visai nebuvo išmokę.
Tokioje įvairialypėje klasėje svarbiausiu tikslu tapo ne vien techninis skaitymo mokymas, bet kiekvieno vaiko kelio į knygų pasaulį paieška. Mokytojai buvo svarbu, kad skaitymas netaptų prievole. Jis turėjo būti patiriamas kaip atradimas.
Svarbų vaidmenį čia atliko skaitymo dienoraštis. Jį gaudavo visi mokiniai, pasiekę sutartą skaitymo lygį. Tačiau klasėje buvo pabrėžiama ne konkurencija, o pagarba vienas kitam ir asmeninė pažanga. Kiekvieno pastangos buvo vertingos, nepriklausomai nuo to, kuriame skaitymo etape jis tuo metu buvo.
Užpildžius dienoraštį laukdavo dar viena motyvuojanti dalis – knygos pristatymas. Iš pradžių mokytoja siūlydavo vieną aiškų pristatymo būdą, kad vaikams būtų lengviau suprasti užduotį. Vėliau pristatymų daugėjo: vaikai piešė, pasakojo, vaidino, kūrė įvairias užduotis. Būtent ši dalis skaitymą paversdavo džiugiu ir kūrybišku procesu.
Pirmoje klasėje svarbiausia buvo ne išmokyti skaityti, o padėti pamilti skaitymą
Vienas iš metodų, kuriais Sandra ypač džiaugiasi, – stalo žaidimų kūrimas pagal perskaitytas knygas. Tą pačią knygą perskaitę mokiniai bendradarbiaudami kuria savo žaidimą: pirmiausia susitaria dėl idėjos ir taisyklių, vėliau gamina lentas, veikėjus, užduotis ir kitus elementus.
Šis procesas padeda ne tik giliau suvokti knygos turinį, bet ir lavina kūrybiškumą, atsakomybę, susitarimo kultūrą bei gebėjimą dirbti komandoje. Baigę kurti, mokiniai savo žaidimus išbando, o po to aptaria, kas pavyko, ką prisiminė ir ką kitą kartą norėtų daryti kitaip.
Kai perskaityta knyga virsta stalo žaidimu
Dar vienas mokytojos mėgstamas būdas – etiudai. Įvairaus ilgio kūrinius ji kviečia mokinius suvaidinti, kad šie tekstą galėtų ne tik perskaityti, bet ir išjausti.
Įsijautimas į veikėjus bei situacijas leidžia vaikams kitaip pamatyti istoriją, geriau suprasti jos turinį, lavinti vaizduotę, stiprinti drąsą ir bendradarbiavimą. Tokia veikla skaitymui suteikia gyvumo ir emocinį turinį.
Tekstą reikia ne tik skaityti, bet ir suvaidinti
Sandra savo klasėje daug dėmesio skiria ir vizualiai kūrybai. Perskaitę knygą mokiniai kuria paveikslus – kartais vaizduoja konkrečias scenas ar objektus, o kartais renkasi abstrakčias interpretacijas, atspindinčias jų vidinę skaitymo patirtį.
Šio metodo esmė slypi refleksijoje. Vaikai kalba apie tai, kokius jausmus išgyveno skaitydami, kas juos palietė ir kaip jie suprato tekstą. Taip skaitymas tampa ne vien informacijos priėmimu, bet ir emociniu, asmeniniu santykiu su kūriniu.
Skaitymo patirtis atsiskleidžia per spalvas, formas ir jausmus
Ne mažiau išradingas ir „knygos architektų“ metodas. Jame mokiniai kuria erdvinius darbus, naudodami įvairias medžiagas ir konstruodami objektus, susijusius su knygos siužetu, veikėjais ar svarbiausiomis vietomis.
Šiuose darbuose svarbus ne tik estetinis rezultatas, bet ir pats kūrimo procesas. Vaikai planuoja, kaip sutvirtinti konstrukcijas, kaip sujungti skirtingas medžiagas ir kaip kuo aiškiau perteikti savo idėją. Taip kartu ugdomas kūrybiškumas, inžinerinis mąstymas ir problemų sprendimo gebėjimai.
Knygos pristatymas gali tapti ir architektūros užduotimi
Nors plakatas yra vienas paprasčiausių ir vaikams aiškiausių knygos pristatymo būdų, pačiai mokytojai kur kas įdomesni atrodo mąstymo žemėlapiai. Jie padeda mokiniams struktūruoti mintis, atsirinkti svarbiausią informaciją ir geriau suvokti kūrinio esmę.
Dar daugiau atradimų atsiranda tada, kai kuriami realūs žemėlapiai ir ieškoma papildomos informacijos apie knygoje minimus objektus, vietas ar kontekstą. Tokia veikla skatina vaikus matyti knygą platesniame pasaulio pažinimo lauke.
Nuo plakatų iki tikrų žemėlapių
Vienas iš jautresnių ir labiau asmeninių pristatymo būdų – „prisiminimų dėžutė“. Į ją mokiniai deda realius ar pačių sukurtus daiktus, kurie, jų manymu, atspindi perskaitytą knygą.
Svarbiausia čia ne pati dėžutė, o gebėjimas paaiškinti pasirinkimus. Vaikai turi pagrįsti, kodėl pasirinko tam tikrus daiktus, ką jie simbolizuoja ir kaip siejasi su kūriniu. Tokiu būdu lavinami ne tik skaitymo suvokimo, bet ir kalbėjimo, argumentavimo bei refleksijos gebėjimai.
Prisiminimų dėžutė moko argumentuoti ir susieti tekstą su daiktais
Šiuolaikiniai sprendimai Sandros klasėje taip pat randa vietą. Perskaitę knygą mokiniai kuria trumpus filmus: piešia pasirinktos vietos peizažą, fotografuoja judančius elementus, juos perkelia, vėl fotografuoja, o iš šių kadrų gimsta judesio įspūdį kuriantys pasakojimai.
Vėliau šie filmai įgarsinami pačių mokinių balsais. Kituose projektuose naudojama ir programa „ScratchJr“, leidžianti sukurti judančias knygos ištraukas, kuriose veikėjai kalba vaikų įrašytais balsais. Nors galutiniai filmai trunka vos iki minutės, mokiniai labai greitai supranta, kiek daug kūrybos ir darbo reikia net trumpam rezultatui. Tokius projektus vainikuoja „kino vakarai“ klasėje su darbų peržiūra ir spragėsiais.
Knyga klasėje atgyja ir ekrane
Paklausta, kokią žinutę norėtų palikti skaitančiam mokytojui, Sandra pabrėžia, kad skaitymas prasmingas tampa tada, kai jis virsta kūryba, žaidimu, bendradarbiavimu ir atradimu.
Jos įsitikinimu, vaikas pradeda suprasti knygą visai kitaip tada, kai gali ją ne tik perskaityti, bet ir piešti, vaidinti, konstruoti, kurti. O svarbiausia – kiekvienas vaikas gali tapti skaitytoju, jei gauna laiko, pagarbos ir galimybę patirti sėkmę savo tempu.
Svarbiausia - leisti vaikui knygą patirti savu tempu