Didžiausias augimas prasideda, kai išeiname iš komforto zonos
Akvilė Pundziūtė
Savo, kaip mokytojos, kelią Akvilė Pundziūtė apibūdina trimis žodžiais - buvimas su vaikais. Būdama maža, artimiausioje kaimynystėje ji neturėjo bendraamžių draugų, todėl didžiąją laiko dalį leisdavo su jaunesniais vaikais. Kadangi buvo vyriausia, žaidžiant „mokyklą" mokytojos vaidmuo visada atitekdavo jai. Atostogas ji leisdavo pas savo krikšto mamą, kuri buvo darželio auklėtoja - kartu su vaikais dūkdavo, piešdavo, skaitydavo. Mokydamasi mokykloje ji žinojo viena - kad norės grįžti į savo gimtąjį miestelį Papilę.
Rinkdamasi kelią po mokyklos, Akvilė dvejojo, ar pavyks įstoti pirmu numeriu, nes nelaikė istorijos egzamino, tuo metu būtino stojant į pradinio ugdymo studijas VDU. Savo ateitį ji tuomet įsivaizdavo ir mokytojos, ir ergoterapeutės ar akušerės vaidmenyje. Tačiau įstojo ten, kur labiausiai šaukė širdis - jau šį rugsėjį ji skaičiuos ketvirtus metus, dirbdama mokykloje. Šiuo metu Akvilė dirba Papilės Simono Daukanto gimnazijoje
Dirbti mokykloje Akvilė pradėjo antrame kurse - įsidarbino mokytojo padėjėja privačioje progimnazijoje. Pirmą pusmetį dirbo tik popamokinėse veiklose, o vėliau jau pilnu etatu su viena klase, mielai pavaduodama mokytojas, kai šios išeidavo į susirinkimus, susirgdavo ar išvykdavo. Kitą rugsėjį ji jau pasitiko kaip ketvirtos klasės mokytoja toje pačioje mokykloje - šiuos metus vertina kaip emociškai sunkiausius. Įpusėjus mokslo metams ji jau žinojo, kad privačioje mokykloje dirbti daugiau nebenorės, nes vietoj to, kad džiaugtųsi, tėvai buvo nepatenkinti, jog į jų vaikų mokytojos vietą ateina dirbti „jauna ir be patirties" mokytoja. Tuo metu tvirtu ramsčiu jai tapo vienos mokinės mama, kuri palaikė ir tikėjo ja tada, kai to nejautė nei iš vadovybės, nei iš kitų tėvų.
Dirbti mokykloje pradėjo antrame kurse
Apsisprendusi palikti darbovietę ir susiradusi mokyklą Kaune, likus mažiau nei mėnesiui iki rugsėjo Akvilė gavo pasiūlymą iš Papilės Simono Daukanto gimnazijos direktorės grįžti ten, kur pati praleido visus dvylika mokyklos metų - jai patikėti treti klasės mokiniai. Pradžioje netrūko dvejonių, ar pavyks viską suspėti ir suderinti darbą su studijomis, juolab kad nuo Papilės iki Kauno - apie 200 kilometrų. Tačiau direktorė buvo labai lanksti ir prireikus visada išleisdavo į mokslus. Šiemet Akvilė baigė pradinio ugdymo ir ankstyvojo užsienio kalbos mokymo studijas ir yra diplomuota mokytoja.
Savo klasėje Akvilė džiaugiasi vienviečiais stalais. Pradžioje iš kolegų girdėjo nemažai nuogąstavimų, kad vaikams ant stalo netilps knygos, o pasuolių nėra - tačiau ji labai džiaugiasi, kad vaikai išmoko knygas laikyti savo stoveliuose, o šiukšles mesti į šiukšlinę, o ne stumti į pasuolę. Klasėje yra ir savo poilsio kampelis ant kilimo su pagalvėlėmis, kur vaikai renkasi skaityti, keistis atsakomybėmis, žaisti stalo žaidimus ar aptarti praėjusį savaitgalį - tai tarsi atsipalaidavimo zona. Kartais net nenustygstantys vaikai renkasi ten rašyti kontrolinį.
Vienviečiai stalai ir poilsio kampelis
Akvilei ir vaikams labiausiai įsiminusi pamoka - dvi pamokas trukusi veikla-projektas „Situaciją turiu - dialogą kuriu". Kelias pamokas iš eilės gilinantis į dialogą ir mėginant atskirti autoriaus žodžius nuo veikėjo žodžių, vaikams tema, atrodė, „pro vieną ausį įėjo ir pro kitą išėjo". Tuomet Akvilė sugalvojo vaikams situacijas, kuriomis remdamiesi jie, dirbdami grupėse, turėjo sugalvoti istoriją, ją užrašyti, iliustruoti ir pristatyti - pavyzdžiui, „sultys ir vanduo diskutuoja, kuris gėrimas sveikesnis", „sąsiuvinis guodžiasi rašikliui, kad pavargo nuo namų darbų" arba „pieštukas ginčijasi su trintuku, kuris yra svarbesnis". Vaikams patiko ne tik taisyklingai užrašyti dialogą, bet ir spręsti nesutarimus tarp susipykusių pieštukų, trintukų, sąsiuvinių ir gėrimų.
„Situaciją turiu - dialogą kuriu"
Akvilė be galo džiaugiasi klasės atsakomybėmis, kurios padeda mokiniams pasiskirstyti pareigomis. Atsakomybių yra įvairių: knygų nykštukas prižiūri, ar klasės bibliotekos knygos savo vietose, dienos skelbėjas užrašo datą ant lentos, tylos meistras užtikrina, kad per pamokas klasės draugai laikytųsi tylos, laiko sergėtojas prižiūri, kad nuskambėjus skambučiui visi grįžtų į klasę, o pirmininkas ir galininkas rūpinasi, kad stovint eilėje visi klasės draugai būtų susirinkę. Vaikai atsakomybių keitimosi labai laukia, o surinkus penkis štampukus iš eilės už įvykdytas atsakomybes, klasė kartu geria kakavą. Svarbią vietą klasėje užima ir tyliukai - jie apsilanko tik pas tuos, kurie geba dirbti tyliai ir susikaupę.
Klasės atsakomybės ir tyliukai
Patarimas: nebijoti klausyti savo širdies
Mokytojo profesijoje, pasak Akvilės, svarbiausia nebijoti keistis ir klausyti savo širdies. „Jei kartais išgirsite, kad „niekur kitur geriau nerasite", prisiminkite, kad tai nebūtinai yra tiesa. Neleiskite baimėms ar neužtikrintumui priimti sprendimų už jus, nes didžiausias augimas prasideda tada, kai išdrįstame būti kiek nepatogūs kitiems ir išeiname iš savo komforto zonos", - sako ji.
Taip pat, mokytoja Akvilė dalinasi klasės atsakomybių kortelėmis ir pratimu abiem smegenų pusrutuliams lavinti! Norint gauti spausti čia.
Akvilė Pundziūtė. Didžiausias augimas prasideda, kai išeiname iš komforto zonos
Mokytojų klubo veiklą vykdo L. Loginovienė ir M. Gaveniauskė.
Individualios veiklos nr. 1178080
El. p.: mokytojuklubas.info@gmail.com