„Šauniai nusprendei, go for it!"
Antanas Jonušas
Baigdamas dvyliktą klasę Antanas Jonušas buvo pasimetęs - neturėjo nė žalio supratimo, ką veikti baigus mokyklą. Žinojo tik viena: norės mokytis toliau, likti Lietuvoje, bet išvykti iš Klaipėdos. Istorija mokykloje jam nebuvo ypatingai patikęs dalykas - ne daugiau nei geografija ar literatūra, tad galvojo apie psichologijos ar miškininkystės studijas. Istoriją galiausiai pasirinko dėl jį sužavėjusio mokytojo Vaido Pamparo, kuris padėjo pamatyti, kiek istorija gali padėti suprasti pasaulį ir kiek ji iš tiesų yra įdomi. „Pamaniau, pabandysiu tapti istorijos mokytoju", - prisimena Antanas. Šiuo metu mokytojas dirba su 5-12 klasėmis Vilniaus Valdorfo ir „Pažinimo medis“ mokyklose istorijos ir pilietiškumo mokytoju.
Antano kasdienybė mokykloje, jo paties žodžiais, panaši į daugumos mokytojų - atsikeli, pergalvoji pirmų pamokų planus, nusigauni iki mokyklos ir bandai išgyventi dieną. Nors pats neveda daugiau nei 35 pamokų per savaitę, visą laiką tarp jų užpildo pasiruošimas, darbų vertinimas, pokalbiai su mokiniais ir kolegomis. Būtent ta rutina jį ir džiugina - mėgsta planuoti bei vesti pamokas, įgyvendinti idėjas, kurti ir išbandyti kažką naujo. Tuo, ką daro, jis dalijasi ir savo Facebook puslapyje „Mokytojas Antanas", kuris tapo neatsiejama jo darbo dalimi.
Be darbo mokykloje Antanas užsiima ekspertine ir visuomenine veikla - yra aktyvus Lietuvos ir Europos istorijos mokytojų bendruomenėse, kasmet keliauja į tarptautinius renginius. Daugiausia jėgų reikalauja bandymas visą šią veiklą sutalpinti į darbo valandas ir neparsinešti darbų bei su jais susijusių emocijų namo. „Tai man kol kas sunkiausia darbo dalis - čia dar, matyt, turiu daug ko išmokti", - sako jis. Mokslo metų eigoje būna, kad balansuoja ties pervargimo ar perdegimo riba, todėl stengiasi stebėti savo savijautą ir daugiau rūpintis savimi, nes šeimai svarbiausia turėti nepervargusį, prieinamą tėtį ir vyrą.
Kasdienybė tarp pamokų, idėjų ir šeimos
Save kaip mokytoją Antanas apibūdina taip - kūrybiškas, nes nuolat kuria originalų turinį: planus, medžiagą, užduotis; iniciatyvus, nes mėgsta imtis veiklų, įsitraukti į projektus, eksperimentuoti; bendruomeniškas, nes mokymas jam yra komandinis darbas.
Trys žodžiai apie save
Kelionė į Prahą ir gyvenimas be vadovėlių
Projektu, kuriuo Antanas didžiuojasi labiausiai, jis vadina pirmąją savarankiškai suplanuotą Erasmus+ kelionę su auklėtiniais į Prahą bei veiklas, pavadintas „Learning to Disagree". Į Prahą keliauta stiprinti demokratinės kultūros kompetencijas - svečiuotasi vietinėje mokykloje, su bendraamžiais nuveikta daug smagių ir prasmingų veiklų, o pati ekologinė kelionė, vykusi tik traukiniais, buvo, pasak jo, kažkas nepamirštamo.
Per dvylika metų mokykloje Antanas įgyvendino daug idėjų, kuriomis didžiuojasi - nuo krepšinio būrelio ir debatų klubo iki šeimos istorijos tyrimų projektų klasėse. Didžiąją dalį laiko jis dirba be vadovėlių, o tai verčia nuolat ieškoti skirtingų būdų ir metodų prasmingam darbui su mokiniais.
Metodas, kuris visada vertas pastangų
Skirtingi metodai, sako Antanas, veikia siekiant skirtingų tikslų - ruošiantis egzaminams tinka vienokie, atliekant projektinį darbą - kitokie. Tačiau retai kada nuvilia kūrybiniai darbai: kai mokiniams suteikiama galimybė kurti, o mokytojas tik kuruoja ir suteikia savalaikį grįžtamąjį ryšį, gimsta stiprūs pristatymai, kokybiški plakatai, mokinių pasiekimų aplankai, vaizdo projektai. „Tai, ką sukuria mokiniai, būna jiems sava, kalba apie juos - man tai mokykloje be galo svarbu", - sako mokytojas.
Konkrečiai jis rekomenduoja per mokslo metus įgyvendinti bent vieną simuliaciją, nesvarbu, kokio mokomojo dalyko. Tam reikia nemenko pasiruošimo ir mokinių „palydėjimo", tačiau simuliacija kaip metodas, jo teigimu, visuomet verta pastangų, nes padeda įgauti tokio žinojimo, kurio kitais būdais neperteiksi.
Erdvė už keturių sienų ribų
Ar likti mokykloje, Antanas svarsto po kiekvienų mokslo metų. Jam likti reiškia sąmoningai pasirinkti, įsipareigoti mokiniams, mokyklai ir savo profesijai. Su laiku keičiasi ir jo supratimas apie savirealizaciją - vis daugiau galvoja apie sisteminius pokyčius švietime ir savo vaidmenį juos siekiant, o labiau įsitraukdamas į tarptautinį švietimo kontekstą mato jame didžiulį galimybių lauką.
Atsisveikinimas po dvylikos metų
Svarbiu savo darbo aplinkos dalimi Antanas laiko galimybę pertrauką praleisti žaidžiant su mokiniais krepšinį ar tinklinį, išsivesti juos į vietą, kurioje visi dar nebuvote buvę, arba metinį pokalbį pravesti vaikštant ratais aplink mokyklą. „Keturios sienos, bent jau man, nėra labiausiai motyvuojanti vieta tyrinėti pasaulį, ypač su grupe paauglių. Atsidūręs kitoje erdvėje, kiek palaužęs savo komforto zonos ribas, neturi kitos išeities, kaip stebėti, mokytis, reflektuoti situacijas ir save", - sako jis.
Kasmetinis apsisprendimas likti
Antano nuomone, visuomenės supratimas apie mokytojus yra labai skirtingas - vieni mano, kad mokytojai dirba tik iki 15 valandos, kiti - kad dirba per naktis, vieni juos laiko vargšais, kiti - turtingais influenceriais. „Bet ir mokytojų yra labai skirtingų, tai kaip čia dabar apibendrinti, kieno supratimas apie ką teisingas ar ne?" - svarsto jis.
Susitikimai su buvusiais mokiniais
Kad pasirinko teisingą profesiją, Antanas supranta per kiekvieną susitikimą su alumnais, pokalbį apie jų gyvenimą ir suvokimą, kad galėjo būti šalia jaunų žmonių, kurti su jais santykį, pabandyti perteikti jiems kažką reikšmingo.
Skaudžiausiu savo pedagoginio kelio momentu Antanas laiko šiais metais priimtą sprendimą atsisveikinti su Valdorfo mokykla, kurioje praleido dvylika metų. „Su visa meile ir dėkingumu, bet tam, kad galėčiau judėti toliau", - sako jis. Nors su šiuo sprendimu jautėsi susigyvenęs, kai reikėjo jį pasakyti mokiniams, tikrai skaudėjo. Vis dėlto jis mato tame ir grožio: supratimą, kad kažką darė gerai, kad mokosi paleisti, kad rodo pavyzdį, kaip siekti savo svajonių, ir laikosi savo deklaruojamo principo - šeima svarbiausia. „Leidžiu sau pagyventi su situacijomis, jas apmąstyti, ir būtinai ne vienas, kad „sudėtinga" ar „skauda" nebūtų gniuždančios, o auginančios patirtys", - priduria mokytojas.
Apie skirtingus supratimus ir mitus
Trys pokyčiai, kurių norėtųsi švietime
Save vadindamas pakankamai kritišku idealistu, Antanas įvardija tris dalykus, kuriuos norėtų keisti Lietuvos švietime. Pirma - švietimo sistemos administravimą: jis norėtų matyti daugiau lyderystės ir pasitikėjimo švietimo politika bei jos įgyvendinimu, nes dabartinė politika, jo manymu, dažnai lieka paviršutiniška, o santykis tarp švietimo institucijų ir bendruomenės - nekoks.
Antra - perėjimą nuo konkurencijos link Skandinavijos šalyse įprasto modelio „geriausia mokykla - mokykla šalia namų", kuriam reikėtų kitokio resursų valdymo, mokytojų rotacijų, bendradarbiavimo formatų bei aiškesnių sprendimų dėl privataus sektoriaus finansavimo.
Trečia - mokytojų autonomiją ir kompetencijomis grįstą kvalifikacijos sistemą. „Pamokas veda ne ministrai(-ės), o mokytojai(-os) - mums reikia kuo stipresnių profesionalų mokykloje", - sako jis, pastebėdamas, kad dabartinis mokytojų rengimo ir atestacijos modelis ne visai tam suteikia sąlygas.
Skirtingi ryšiai su skirtingais mokiniais
Vieno labiausiai įsiminusio mokinio Antanas neturi - su kai kuriais mokiniais užmezgamas gilesnis ryšys, palaikomas ir po mokyklos baigimo, su kitais ryšys trunka tiek, kiek pamokos. „Ir viskas su tuo yra gerai", - priduria jis.
Patarimas sau ir kolegoms
Sau, tik pradėjusiam dirbti mokykloje, Antanas šiandien pasakytų: „Šauniai nusprendei, go for it!"
Mokytojui, kuris jaučiasi pavargęs ar svarsto palikti profesiją, jis primena, kad pervargimas mokslo metų eigoje yra įprasta mokytojų darbo dalis - profesija oficialiai laikoma kenksminga, todėl svarbu žinoti, kaip su tuo kovoti. Itin svarbus darbo ir poilsio balansas: baigti darbo dieną nepasiruošus kitai, jo manymu, yra prasta praktika, nes tuomet negali ilsėtis, o jei tai tęsiasi ilgiau - gresia perdegimas. Svarbu turėti hobių ir asmeninį gyvenimą, taip pat kelti sau realistiškus lūkesčius - pirmais metais mokykloje netapsi super mokytoju, kaip ir antrais ar trečiais.
Antanas primena ir tai, kad mokytojo darbas gali būti gana vieniša profesija, todėl svarbu nelikti vienam - mokymas turėtų būti komandinis darbas, o bendraminčių ir paramos, jei jų sunku rasti savoje mokykloje, galima ieškoti ir už jos ribų. „Ir dar vienas svarbus dalykėlis - mokytojo profesija nėra kalėjimas, o metę profesiją netampa nusikaltėliais prieš visuomenę, kurioje trūksta mokytojų. Mūsų profesija sudėtinga ir yra visiškai normalu ją išbandyti ir nuspręsti jos nebetęsti. Kaip ir kitų profesijų", - sako jis.
Mokytojų klubo bendruomenei Antanas linki: „Džiaugiuosi, kad šis klubas atsirado ir auga - linkiu mums tapti bendruomene, į kurią galima atsiremti. Ar bent kiek pasiramstyti, kai reikia."
Įdomu!
Kava ar arbata?
Popierius.
Popierius ar ekranas?
Kava.
Triukšminga ar tyli klasė?
Darbingai triukšminga - kai mokiniai kalbasi „į temą".
Pirmadienis ar penktadienis?
Aišku, kad penktadienis, kas per klausimas.
Mėgstamiausia mokytojo frazė?
Ta, kuri tau pačiam „skaitosi" su malonumu.
Knyga, kurią rekomenduotumėte kiekvienam?
Mokytojų šnypštimas, norint „užtildyti" mokinius - „ššššššš".
Vienas IKT įrankis, be kurio jau neįsivaizduojate darbo?
Telefonas.
Viena mokytojo savybė, kuri svarbiausia?
Absoliučiai nieko. „Einu savo keliu, priimu savo puikius ir prastus sprendimus, ir šis mano kelias yra vienintelis, kokį turiu", - sako Antanas.
Ar kada nors atsiprašėte mokinio? Už ką?
Dauguma mokinių pažįsta mane tik kaip mokytoją, o tai tik viena mano rolių - mokykloje esu vienoks, už jos ribų kiek kitoks. Daugiausia mane pažįsta mokiniai, su kuriais keliavome - kelias, pokalbiai prie laužo, nestruktūruotas laikas kartu padeda susipažinti už „mokytojas-mokinys" ribų.
Jei nebūtumėte mokytoja, kuo būtumėte?
Mokslininkas.
Vienas dalykas, kurio mokiniai apie jus nežino?
Koks komentaras iš tėvų ar kolegų įstrigo ilgiausiai?
Daugybę kartų - dėl neištesėto pažado, pamiršto susitarimo, nemalonaus žodžio, neteisingo įvertinimo ir panašiai.
Auklėtinių tėvų palaikymo ir pasitikėjimo žodžiai - jų buvo labai daug, ir už juos esu be galo dėkingas.
Kokią savo klaidą šiandien jau galite prisiminti su šypsena?
Įsivaizdavimą, kad iškart po studijų jau buvau geras mokytojas.
Kada paskutinį kartą dėl darbo pravirkote?
Paskutinį vakarą su auklėtiniais prieš atsisveikinant.
Ko Jums šiandien mokykloje labiausiai trūksta?
Svarbiausia, kad norėtum būti mokytoju - tuomet jau gali ieškoti, kas tau svarbiausia, būnant mokytoju.
Ką darytumėte kitaip, jei rytoj pradėtumėte mokytojo karjerą iš naujo?
Kad tai - profesija „iš pašaukimo".
Antanas Jonušas. „Šauniai nusprendei, go for it!"
Mokytojų klubo veiklą vykdo L. Loginovienė ir M. Gaveniauskė.
Individualios veiklos nr. 1178080
El. p.: mokytojuklubas.info@gmail.com