Vaikystėje Artur Petraškevič turėjo daugybę svajonių - norėjo būti žurnalistu, dizaineriu, aktoriumi, gydytoju, veterinaru, dainininku ir mokytoju. Iki pat dvyliktos klasės vidurio jis buvo įsitikinęs, kad studijuos mediciną, tačiau vieną dieną suprato, kad medicina jam atrodo perspektyvi profesija, o muzika - tai, ko iš tikrųjų nori širdis.

Jis įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, studijavo dainavimą, o kartu pasirinko ir muzikos pedagogikos gretutines studijas, žinodamas, kad pedagogo žinios jam bus naudingos. Dar studijuodamas pradėjo dirbti su vaikais ir labai greitai suprato, kad jam patinka ne tik pats dainavimas, bet ir mokymas - labiausiai motyvavo akimirkos, kai vaikai pradėdavo tikėti savimi ir buvo matoma jų pažanga. Į mokyklą Artur pateko visai atsitiktinai - kolegė pasakė, kad ieškomas muzikos mokytojas. Jis nusprendė pabandyti, nes visada mėgo iššūkius. Tas „laikinai" virto darbu, kuris šiandien jam teikia didžiulę prasmę. „Iki šiol manau, kad esu savo vietoje", - sako jis. Šiuo metu muzikos mokytojas Artur dirba Vilniaus Levo Karsavino mokykloje.

Nė viena diena mokykloje Artur nebūna vienoda - vieną dieną ruošiamasi koncertui, kitą kuriami muzikiniai projektai, dar kitą mokomasi pasitelkiant žaidybinimą, technologijas ar kūrybines užduotis. Jam patinka ieškoti būdų, kaip muzikos pamoką padaryti tokią, į kurią mokiniai eitų su smalsumu, o ne todėl, kad reikia.

Labiausiai jį džiugina mokinių progresas - nebūtinai tada, kai jie laimi konkursą, o kartais didžiausia pergalė būna tada, kai vaikas, bijojęs dainuoti ar net kalbėti prieš klasę, išdrįsta žengti pirmą žingsnį. Daugiausia jėgų pareikalauja pasiruošimas - jis mėgsta kurti naujas užduotis, metodines priemones, ieškoti veiklų, kurios tiktų skirtingiems vaikams. „Tai užima daug laiko, bet būtent todėl pamokos tampa gyvos ir įdomios", - sako mokytojas.

Diena, kuri niekada nebūna vienoda

Save kaip mokytoją Artur apibūdina taip - smalsus, nes nuolat ieško atsakymo į klausimą „kaip šią pamoką padaryti dar geresnę" ir nemano, kad mokytojas kada nors nustoja mokytis; atviras, nes stengiasi išgirsti mokinius ir nebijo keisti savo požiūrio, jei kažkas neveikia; reiklus, nes tiki, kad mokiniai gali daugiau, nei kartais patys apie save galvoja, ir skatina juos siekti geriausio rezultato, augant nuo savo paties starto taško, o ne lyginantis su kitais.

Trys žodžiai apie save

Muzikali virtuvė

Projektu, kuriuo Artur didžiuojasi labiausiai, jis vadina „Muzikalią virtuvę", įgyvendintą dalyvaujant programoje „Tyrinėjimo menas". Norėta parodyti mokiniams, kad muzika - tai ne tik natos ar dainavimas, ji slypi kasdienybėje, mus supančioje aplinkoje ir net virtuvėje. Mokiniai patys kūrė ritmus, rašė dainų tekstus, kūrė šūkius, planavo kavinės interjerą, diskutavo ir ieškojo kūrybiškų sprendimų. Kad jų idėjos atgytų, buvo išbandytos ir įvairios muzikos kūrimo platformos - „Incredibox", „Chrome Music Lab" ir „Dr. Music". Mokiniai galėjo ne tik išgirsti, bet ir patys kurti, eksperimentuoti bei atrasti, kad muzika neturi vieno teisingo kelio. Tai buvo tikras tarpdalykinis projektas, kuriame susijungė muzika, dailė, technologijos, informatika, lietuvių kalba ir komandinis darbas.

Artur svarbiausia buvo ne galutinis rezultatas, o pats kūrybinis procesas. „Buvo smagu stebėti, kaip mokiniai, kurie įprastose pamokose būna tylesni, čia drąsiai siūlė idėjas, eksperimentavo ir kūrė. Tokios akimirkos primena, kad geriausios pamokos yra tos, kuriose mokiniai ne tik įgyja žinių, bet ir atranda save", - sako jis.

Metodas, pritaikytas kiekvienam

Artur tiki, kad nėra vieno metodo, kuris tiktų visiems mokiniams, todėl kiekvienoje klasėje stengiasi ieškoti to, kas geriausiai veikia būtent ją - vieniems labiau patinka kūrybinės užduotys, kitiems žaidybinimas, tretiems darbas grupėse ar praktinis muzikavimas. Pamokose jis dažnai taiko žaidybinimo elementus, naudoja skaitmeninius įrankius, vaidmenų žaidimus, kūrybines užduotis. Yra sukūręs ir savo metodiką „Prisimename be streso", padedančią mokiniams lengviau įsiminti muzikos teoriją. Daug dėmesio skiria ir mokinių pasirinkimui - jei vaikas nedrįsta dainuoti, jis gali prisidėti kitu būdu: kurti ritmus, analizuoti muziką ar atlikti kitą jam priimtiną užduotį.

Kitiems kolegoms Artur duotų vieną paprastą patarimą - nebijoti eksperimentuoti. „Nebūtina, kad kiekviena pamoka būtų tobula. Kartais net netikėčiausia idėja tampa ta, kuri labiausiai įtraukia mokinius", - sako jis.

Fortepijonas, kuris skamba kasdien

Svarbiausiu savo kabineto daiktu Artur laiko fortepijoną - jis pamokose skamba beveik kasdien, akompanuojant mokiniams, kartu atliekant vokalinius pratimus, mokantis dainų. „Man gyvas muzikavimas yra nepakeičiamas", - sako jis. Svarbi kabineto dalis ir koncertų bei projektų nuotraukos - jos primena, kiek daug galima pasiekti dirbant kartu, o mokiniai mėgsta prie jų sustoti, prisiminti patirtis ir pamatyti, kaip per laiką patys užaugo.

Momentai, kai vaikas dar nepasiruošęs atsiverti

Rimtai palikti mokyklos Artur niekada nėra galvojęs, tačiau, kaip ir turbūt kiekvienas mokytojas, yra turėjęs sunkių laikotarpių - dėl didelio krūvio, atsakomybės ir nuolatinio bendravimo kartais atsiranda pervargimo jausmas. Tokiais momentais jis supranta, kaip svarbu sustoti, pailsėti ir atstatyti balansą - grįžti į ritmą padeda poilsis, gražios ir įkvepiančios akimirkos su mokiniais bei laikas su artimaisiais.

Skaudžiausi momentai Artur pedagoginiame kelyje dažniausiai nėra susiję su viena konkrečia drama, o su situacijomis, kai matai, kad mokinys stengiasi, bet jam vis tiek labai sunku - ypač įsimena atvejai, kai vaikas bijo dainuoti, užsisklendžia ar net atsisako dalyvauti veikloje. „Tada supranti, kad ne visada užtenka metodų ar pastangų - kartais vaikas tuo metu dar nėra pasiruošęs atsiverti", - sako jis. Laikui bėgant suprato, kad net mažiausias žingsnis į priekį tokiems vaikams yra labai didelė pergalė.

„Ačiū" po užsiėmimų

Kad pasirinko teisingą profesiją, Artur aiškiausiai suprato pamatęs pirmuosius realius mokinių pokyčius - ne didelėse scenose ar konkursuose, o paprastose situacijose, kai vaikas, iš pradžių bijojęs dainuoti ar net garsiau prabilti, po kurio laiko jau drąsiau įsitraukdavo į veiklas, bandydavo, klysdavo, bet nebesitraukdavo. Ypač įsiminė momentai, kai mokiniai po užsiėmimų tiesiog pasakydavo „ačiū" arba patys džiaugdavosi savo pažanga.

„Tada supratau, kad labai svarbu kurti aplinką, kurioje yra klaidų toleravimas ir geranoriškumas. Mokinys turi jaustis saugus klysti, nes būtent per klaidas vyksta augimas", - sako Artur, pridurdamas, kad ne mažiau svarbu būti nuspėjamam mokytojui, kad vaikas žinotų, jog klasėje jo laukia aiškios taisyklės, ramus bendravimas ir stabilumas.

Daugiau nei pamokų vedimas

Artur manymu, visuomenėje vis dar egzistuoja supaprastintas požiūris į mokytojo darbą - kad tai tik pamokų vedimas. Realybėje tai daug platesnis procesas: planavimas, pasiruošimas, individualių poreikių atliepimas, nuolatinis bendravimas ir labai dažnai - emocinis darbas. „Dar vienas svarbus aspektas - mokytojo darbas nėra vien tik žinių perdavimas. Tai santykio kūrimas, pasitikėjimo formavimas ir saugios aplinkos sukūrimas, kurioje mokinys gali mokytis ir augti", - sako jis.

Daugiau pasitikėjimo mokytoju

Galėdamas pakeisti vieną dalyką Lietuvos švietime, Artur rinktųsi didesnį pasitikėjimą mokytojo profesionalumu ir daugiau lankstumo kasdienėje praktikoje. „Mokytojas klasėje geriausiai mato savo mokinius - jų tempą, poreikius, emocinę būseną ir tai, kas konkrečiu momentu veikia geriausiai. Todėl svarbu, kad būtų daugiau erdvės kūrybiškiems sprendimams ir mažiau vienodo „šablono" visiems", - sako jis.

Mokiniai, atrandantys save muzikoje

Labiausiai Artur įsimena mokiniai, kurie muzikoje randa džiaugsmą ir nori joje dalyvauti savaip, kiekvienas pagal savo galimybes - tiek aktyvūs mokinių tarybos nariai, tiek neformaliojo ugdymo būrelių dalyviai, tiek vaikai, prisijungiantys prie koncertų ar projektų. „Man svarbiausia ne forma, o jų įsitraukimas ir noras būti muzikinio proceso dalimi. Ypač įstringa akimirkos, kai matau, kad muzika jiems tampa saviraiškos būdu, o mokykloje atsiranda erdvė, kurioje jie gali atsiskleisti", - sako jis.

Patarimas sau ir kolegoms

Sau, tik pradėjusiam dirbti mokykloje, Artur šiandien pasakytų paprastą dalyką - pradėti nuo aiškių taisyklių ir disciplinos, bet nepamiršti, kad tai tik pagrindas, o ne tikslas. „Laikui bėgant supratau, kad disciplina pamokoje padeda sukurti saugumą ir struktūrą, tačiau ne mažiau svarbu yra santykis su mokiniais, lankstumas ir gebėjimas girdėti klasę", - sako jis, priduriamas, kad grįžęs atgal dar sau pasakytų mažiau skubėti viską „padaryti tobulai" ir daugiau stebėti, kaip mokiniai auga procese.

Mokytojui, kuris jaučiasi pavargęs ar svarsto palikti profesiją, Artur pirmiausia sakytų, kad nuovargis nėra ženklas, jog pasirinkta netinkama profesija - dažniausiai tai ženklas, kad reikia sustoti ir pasižiūrėti į savo darbo ritmą. „Mokytojo darbe lengva pradėti galvoti labai globaliai - „man per sunku", „nebesusitvarkau". Tačiau dažniausiai padeda grįžimas prie labai konkrečių dalykų: kas tiksliai išsekino, kur buvo didžiausias krūvis, kur galima sumažinti tempą ar perskirstyti jėgas", - pataria jis, pridurdamas, kad svarbiausia ne priimti galutinius sprendimus, o suteikti sau laiko atsigauti.

Mokytojų klubo bendruomenei Artur norėtų padėkoti visiems mokytojams už jų kasdienį darbą, kuris dažnai lieka nematomas, bet yra labai svarbus. „Linkėčiau nepamiršti, kad net ir intensyviausioje kasdienybėje svarbiausia išlieka ryšys su mokiniais ir mažos, bet tikros jų pažangos akimirkos. Būtent jos dažniausiai suteikia daugiausia prasmės. Visiems mokytojams linkiu poilsio, atokvėpio ir laiko kūrybai - nes kūrybiškumas, mano akimis, yra tai, kas padeda iš naujo atrasti džiaugsmą šioje profesijoje", - sako jis.

Įdomu!

Kava ar arbata?

Ekranas.

Popierius ar ekranas?

Kava.

Triukšminga ar tyli klasė?

Triukšminga, bet valdoma.

Pirmadienis ar penktadienis?

Penktadienis.

Mėgstamiausia mokytojo frazė?

Antoine de Saint-Exupéry „Mažasis princas".

Knyga, kurią rekomenduotumėte kiekvienam?

„Na, padainuojam?"

Vienas IKT įrankis, be kurio jau neįsivaizduojate darbo?

Kahoot arba Blooket.

Viena mokytojo savybė, kuri svarbiausia?

Būdamas mažas ir apsilankęs Operos ir baleto teatre, Artur pradėjo juoktis per spektaklį - buvo taip nustebęs, kad jį net trumpam išvedė iš salės. „Kas galėjo pagalvoti, kad vėliau pats baigsiu akademinio dainavimo studijas LMTA".

Jei nebūtumėte mokytoju, kuo būtumėte?

Gydytoju.

Vienas dalykas, kurio mokiniai apie jus nežino?

Kokią savo klaidą šiandien jau galite prisiminti su šypsena?

Laikui bėgant Artur suprato, kad ne viskas pamokoje turi būti tobula. Pradžioje pamokose jis kartais per daug atsipalaiduodavo kalboje - vartodavo labai šnekamą, neformalią kalbą, kas dabar tikrai skamba juokingai.

Empatija.

Facebook: Viktorija Presaitė

El. p.: vpresaite@gmail.com

Mokytojų klubo veiklą vykdo L. Loginovienė ir M. Gaveniauskė.

Individualios veiklos nr. 1178080

El. p.: mokytojuklubas.info@gmail.com

Prekių pirkimo - pardavimo taisykles

Privatumo politika