Burtažodis „Abra kadabra“ ir ,,ClassDojo" sistema
Aurelija Kavaliauskaitė
Šiandien mokykla – tai kur kas daugiau nei vadovėliai, pratybos ar pažymiai. Tai vieta, kur vaikas mokosi pažinti save, klysti, kurti, bendradarbiauti ir jaustis svarbus. Būtent tokią klasę kasdien kuria pradinių klasių mokytoja Aurelija, dirbanti Alytaus Piliakalnio progimnazijoje. Aurelija - pedagogė, kuri į mokymą žvelgia ne kaip į taisyklių rinkinį, o kaip į gyvą, jautrų ir nuolat augantį santykį su vaikais.
Aurelija prisipažįsta, kad vaikystėje apie mokytojos profesiją nesvajojo. Tiesa, dar mokydamasi mokykloje kartais pagalvodavo apie darželio auklėtojos darbą, nes iki šiol šiltai prisimena savo vaikystės auklėtojas – žmones, šalia kurių jautėsi saugi, mylima ir matoma.
Vis dėlto kelias į pedagogiką nebuvo tiesus. Baigusi mokyklą ji pasirinko komunikacijos studijas, vėliau svarstė apie aktorystę, ieškojo savęs ir bandė suprasti, kur iš tiesų jaučiasi sava. Lūžis įvyko po vieno artimos draugės mamos pasakymo: „Aurelija, stok į pedagogiką. Tau taip gerai sekasi su vaikais.“ Tuo metu tai atrodė netikėta, tačiau ilgainiui ši mintis tapo lemtinga. Po studijų ji išvyko į praktiką Tenerifėje, kur 9 mėnesius dirbo Baltic International School. Po šios patirties ji galutinai suprato, kad tai jai.
Šiandien pedagogė sako nebeįsivaizduojanti savęs kitame kelyje. Darbas su vaikais jai tapo ne tik profesija, bet ir gyvenimo dalimi – kupina jautrumo, kūrybos, juoko ir tikrumo.
Kelias į pedagogiką – netikėtas, bet prasmingas
Paklausta apie klasės aplinką, mokytoja pirmiausia ragina kolegas nebijoti parodyti kasdienybės. Pasak jos, prasmingiausi dalykai klasėje dažnai būna ne išskirtinės dekoracijos ar brangios priemonės, o paprasti sprendimai, kurie padeda vaikams jaustis saugiai ir mokytis lengviau.
Vienoje klasėje kalendorius puoštas lipdukais, kitoje – spalvinamos raidės ar kasdien nusirašoma data. Atrodo, smulkmenos, tačiau būtent jos atskleidžia mokytojo kūrybiškumą ir požiūrį į vaiką.
Paprasti dalykai, kurie kuria ypatingą klasę
Aurelija nesistengia kurti „mokytojos-superherojės“ įvaizdžio. Ji atvirai sako, kad vienomis dienomis klasėje daugiau rašoma, kitomis – žaidžiama, diskutuojama ar kuriama. Ir būtent tame paprastume ji mato tikrą mokyklos gyvenimą.
Viena įsimintiniausių pamokų tapo projektas apie svajonių miestą, kuris netikėtai virto svajonių kaimu. Vaikai dirbo grupėse, piešė planus, konstravo namus, kūrė tvartelius, aptvarus, daržus ir net apgyvendino juose gyvulius. Tačiau svarbiausias buvo ne galutinis rezultatas, o pats procesas – bendradarbiavimas, diskusijos, juokas ir mokymasis vieniems iš kitų.
„Tokiose pamokose labiausiai atsiskleidžia mokymosi grožis“, – sako mokytoja.
Pamokos, kuriose gimsta kūryba
Didžiausią dėmesį pedagogė skiria metodams, kurie padeda kurti ryšį klasėje. Ji tiki, kad mokykla nėra vien apie akademinius rezultatus – svarbiausia, kad vaikai užaugtų save ir kitus gerbiančiomis asmenybėmis.
Todėl rytai klasėje dažnai prasideda nuo afirmacijų – trumpų teigiamų sakinių sau. Vaikai primena sau, kad yra svarbūs, vertingi ir reikalingi. Mokytoja taip pat stengiasi kurti aplinką, kurioje nebaisu klysti. Jei kažko nepavyksta, klasėje skamba sakinys: „Kviečiu pagalbą.“
Pedagogė sąmoningai netaiso klaidų už mokinius – ji padeda jas pastebėti, tačiau taisosi jie patys. Tokiu būdu vaikai mokosi suprasti, kad klaida nėra gėda ar bausmė, o natūrali augimo dalis.
Ryšys svarbiau už tobulumą
Svarbią vietą klasėje užima aiškūs susitarimai ir bendros tradicijos. Dėmesiui sutelkti mokytoja naudoja „burtažodį“ – jai pasakius „Abra kadabra“, mokiniai atsako „Cit!“ ir susikaupia darbui.
Pirmokų klasėje taip pat naudojama „ClassDojo“ sistema – vaikai renka taškus už pastangas, susitarimų laikymąsi ir pasiruošimą pamokoms. O svarbiausia, kad apdovanojimai tampa bendromis klasės veiklomis, kurias siūlo patys mokiniai. Kartais tai būna bendras žaidimas, kartais – net mokytojos keptas pyragas.
Pedagogė tiki, kad būtent tokie maži dalykai kuria klasės bendruomenę ir leidžia vaikams jaustis jos dalimi.
Mažos klasės tradicijos, kurios tampa svarbios
Svarbiausia – jausmas, kurį vaikas išsineš
Straipsnio pabaigoje Aurelija siunčia jautrią žinutę kolegoms mokytojams. Ji primena, kad vaikai po daugelio metų greičiausiai neprisimins konkrečios matematikos temos ar pamokos užduoties, tačiau labai gerai prisimins jausmą, kurį jautė mokykloje.
„Jie prisimins mokytoją, kuris išgirdo. Kuris nuramino. Kuris leido klysti. Kuris tikėjo“, – sako pedagogė.
Ji taip pat ragina mokytojus nepamiršti savo darbo prasmės ir dažniau pasitikėti savimi. Net tada, kai atrodo, kad pastangos lieka nepastebėtos, mokytojo kuriamas ryšys vaikui gali tapti vienu svarbiausių gyvenimo prisiminimų.
Nuotraukoje mokytojos kurtos pokalbių kortelės
Aurelija Kavaliauskaitė. Burtažodis „Abra kadabra“ ir ,,ClassDojo" sistema
Mokytojų klubo veiklą vykdo L. Loginovienė ir M. Gaveniauskė.
Individualios veiklos nr. 1178080
El. p.: mokytojuklubas.info@gmail.com