,,Kiekvienas vaikas nusipelno mokytojo, kuris juo tiki"
Ernesta Narmontė
„Jeigu kas nors prieš dešimt metų man būtų pasakęs, kad būsiu mokytoja, tikriausiai būčiau nusijuokusi", - prisipažįsta Ernesta Narmontė. Aiškaus vaikystės atsakymo „užaugusi būsiu mokytoja" ji niekada neturėjo - viskas pasikeitė gimus sūnui. Tuomet Ernesta pradėjo daug domėtis vaikų ugdymu, ieškoti idėjų, žaidimų ir būdų, kaip mokymąsi paversti įdomiu bei įtraukiančiu. Kuo daugiau gilinosi, tuo labiau suprato, kad būtent ši sritis ją žavi labiausiai, todėl nusprendė ne tik pakeisti profesinį kelią, bet ir pradėti studijuoti ikimokyklinį bei priešmokyklinį ugdymą.
Šiandien Ernesta dirba ikimokyklinio ugdymo mokytoja, kuria skaitmenines ugdymo priemones platformai „Klasė be lubų" (žr. https://www.klasebelubu.eu/), o nuo praėjusių metų spalio yra įkūrusi ir vaikų užimtumo studiją. „Atrodo, kad viskas natūraliai susidėliojo į vieną visumą - darbas su vaikais, kūryba ir noras padėti ne tik savo ugdytiniams, bet ir mokytojams visoje Lietuvoje. Kartais pagalvoju, kad mano sūnus buvo tas žmogus, kuris visai netyčia padėjo atrasti tikrąjį profesinį kelią", - sako ji.
Ernestos kasdienybė labai įvairi, todėl beveik nėra dviejų vienodų dienų. Kelis kartus per savaitę ji dirba darželyje su vaikais, o kai nedirba darželyje, skuba į savo vaikų užimtumo studiją, kur veda individualius užsiėmimus vaikams nuo 3 iki 10 metų. Didelę dalį kasdienybės užima ir platforma „Klasė be lubų" - naujų skaitmeninių ugdymo priemonių kūrimas, bendravimas su pedagogais, turinio planavimas, o kartais tenka išvykti ir vesti mokymų kitose ugdymo įstaigose.
Labiausiai ją džiugina vaikų progresas - tos akimirkos, kai vaikas, kuris dar vakar nedrįso pabandyti, šiandien pats didžiuodamasis sako: „Man pavyko." Daugiausia jėgų pareikalauja ne pats darbas su vaikais, o visa su juo susijusi atsakomybė - pasiruošimas veikloms, priemonių kūrimas, bendravimas su tėvais ir nuolatinis noras kiekvienam vaikui skirti kuo daugiau dėmesio.
Diena, kuri kaskart pasireiškia kitaip
Save kaip mokytoją Ernesta apibūdina taip - kūrybinga, nes greitai pabosta rutina, todėl nuolat ieško naujų idėjų ir kuria ugdymo priemones; smalsi, nes tiki, kad geras mokytojas niekada nenustoja mokytis; nuoširdi, nes visada stengiasi būti tikra tiek su vaikais, tiek su jų tėvais. „Nemanau, kad mokytojas turi būti tobulas. Svarbiau būti žmogumi, kuris geba išgirsti, pripažinti savo klaidas ir kiekvieną dieną stengtis būti geresnis nei vakar", - sako ji.
Trys žodžiai apie save
Nuo vienos idėjos iki platformos visai Lietuvai
Projektu, kuriuo Ernesta didžiuojasi labiausiai, ji vadina platformą „Klasė be lubų". Viskas prasidėjo paprastai - nuo noro savo ugdytiniams sukurti įdomesnes ir labiau įtraukiančias veiklas. Pamažu tų priemonių daugėjo, jomis pradėjo domėtis kolegos, o vėliau gimė mintis sukurti platformą, kurioje visa tai būtų prieinama ir kitiems pedagogams.
Šiandien „Klasė be lubų" vienija šimtus skaitmeninių ugdymo priemonių, kuriomis naudojasi mokytojai visoje Lietuvoje. Didžiausiu įvertinimu Ernesta laiko ne skaičius ar prenumeratorius, o mokytojų žinutes - kai jos parašo, kad vaikai nenorėjo baigti veiklos, kad pagaliau pavyko sudominti vaiką, kuriam buvo sunku susikaupti, arba kad jos priemonės sutaupė daug pasiruošimo laiko. Ji džiaugiasi ir tuo, kad platforma sulaukė Nacionalinės švietimo agentūros rekomendacijos - tai buvo svarbus patvirtinimas, kad pasirinkta kryptis yra prasminga ir reikalinga.
Mokymasis per žaidimą, patyrimą ir judesį
Ernesta įsitikinusi, kad vaikai geriausiai mokosi tada, kai jiems įdomu, todėl savo darbe labai remiasi mokymusi per žaidimą, patyrimą ir judesį. Vaikams natūralu tyrinėti, bandyti, klysti, todėl ji stengiasi kurti tokias veiklas, kuriose jie būtų aktyvūs, o ne tik pasyvūs klausytojai. Skaitmenines priemones ji taip pat naudoja, tačiau jos, jos teigimu, niekada nėra tikslas savaime - tai dar vienas būdas sudominti vaiką ar padėti jam mokytis kitaip, negalintis pakeisti gyvo bendravimo, kūrybos ar judėjimo.
Kitiems mokytojams ji rekomenduotų ne konkretų metodą ar programą, o požiūrį - nebijoti žaisti kartu su vaikais, leisti jiems daugiau tyrinėti, judėti ir atrasti patiems. „Man atrodo, kad svarbiausia ne tai, kokias priemones naudojame, o kaip jas pritaikome. Net pati paprasčiausia užduotis gali tapti įdomia, jei vaikas joje mato žaidimą, iššūkį ir atradimo džiaugsmą", - sako ji.
Erdvė, kurioje mokosi ir protas, ir kūnas
Toks momentas, kai rimtai susimąstė apie pasitraukimą, Ernestai yra buvęs - ir, jos manymu, jis pažįstamas ne vienam mokytojui. Buvo laikotarpis, kai įvairios sudėtingos situacijos su suaugusiaisiais, didelė atsakomybė ir nuolatinis noras viską padaryti kuo geriau privertė susimąstyti, ar tikrai nori tęsti šį kelią. „Įdomiausia tai, kad nė karto nesu pagalvojusi išeiti dėl vaikų. Priešingai - būtent jie visada primena, kodėl pasirinkau šią profesiją. Pakanka vieno nuoširdaus apkabinimo, vaiko šypsenos ar žodžių „mokytoja, pažiūrėk, man pavyko", ir suprantu, kad tai yra tai, kas suteikia mano darbui prasmę", - sako ji. Su laiku ji suprato, kad kartais pavargstame ne nuo profesijos, o nuo aplinkybių.
Mažos akimirkos, kurios patvirtino kelią
Ernestai labai svarbu dirbti aplinkoje, kuri skatintų vaikus būti aktyviais, smalsiais ir nebijoti bandyti, todėl savo vaikų užimtumo studijoje ji susikūrė tokią erdvę, kurioje gali įgyvendinti visas idėjas, kuriomis tiki kaip mokytoja - interaktyvią lentą, planšetes, pačios sukurtas skaitmenines priemones, žaidimus ant grindų, įvairias manipuliacines priemones ir laisvą erdvę judėti. „Tikiu, kad kiekvienas kampelis gali tapti ugdymo priemone. Noriu, kad vaikai mokytųsi judėdami, žaisdami, bendradarbiaudami ir patirdami atradimo džiaugsmą", - sako mokytoja.
Mintis apie pasitraukimą
Galėdama pakeisti vieną dalyką Lietuvos švietime, Ernesta siektų mažesnio vaikų skaičiaus grupėse ir klasėse. „Kai grupėje ar klasėje vaikų mažiau, mokytojas gali geriau pažinti kiekvieno poreikius, pastebėti sunkumus, padrąsinti ir padėti augti. Mano nuomone, mažesnės grupės - tai ne privilegija, o investicija į kokybiškesnį ugdymą, geresnę vaikų emocinę savijautą ir prasmingesnį mokytojo darbą", - sako ji.
Apie darbą, kurio nesimato
Ernestos nuomone, visuomenė vis dar dažnai mato tik tas kelias valandas, kurias mokytojas praleidžia su vaikais, tačiau nemato viso darbo, kuris vyksta už to - pasiruošimo, priemonių kūrimo, bendravimo su tėvais, nuolatinio mokymosi ir didžiulės atsakomybės. „Taip pat norėčiau, kad dažniau prisimintume, jog mokytojas yra žmogus. Mes irgi pavargstame, kartais suklystame, kartais ieškome geriausio sprendimo", - sako ji. Būtent todėl savo socialiniuose tinkluose ji pradėjo kurti rubriką „Mokytojų reikaliukai", norėdama parodyti tikrąją mokytojų kasdienybę - ne tik gražias akimirkas, bet ir tas situacijas, apie kurias retai kalbama.
Vieno didelio momento, po kurio staiga suprato pasirinkusi teisingą profesiją, Ernesta neturėjo - tai įvyko pamažu, iš daugybės mažų akimirkų: pirmą kartą perskaityto žodžio, savarankiškai parašytos raidės ar akyse atsiradusio pasitikėjimo savimi. Svarbiu momentu ji laiko ir tai, kai pradėjo sulaukti žinučių iš kitų mokytojų, rašiusių, kad jos sukurtos priemonės padėjo sudominti vaikus ar palengvino kasdienį darbą - tuomet ji suprato, kad jos darbas gali turėti įtakos ne tik jos pačios ugdytiniams, bet ir daug platesnei bendruomenei.
Mažesnės grupės - investicija į ugdymą
Vaikai, kurie iš pradžių netiki savimi
Vieno vaiko, kuris būtų įsiminęs labiausiai, Ernestai sunku išskirti, nes kiekvienas atsineša savo istoriją. Tačiau labiausiai įsimena tie, kurie iš pradžių netiki savimi - vaikai, sakantys „aš nemoku", „man nepavyks", o po kelių mėnesių patys didžiuodamiesi rodantys savo pasiekimus. „Būtent tokios akimirkos primena, kad mokytojo darbas nėra tik išmokyti pažinti raides ar skaičius. Kartais svarbiausia - padėti vaikui patikėti savimi", - sako mokytoja.
Patarimas sau ir kolegoms
Sau, tik pradėjusiai dirbti mokykloje, Ernesta šiandien pasakytų - nebijok, nebandyk būti tobula, nes tokios mokytojos tiesiog nėra. „Šiandien suprantu, kad geriausi mokytojai nėra tie, kurie niekada neklysta. Geriausi yra tie, kurie mokosi, ieško sprendimų ir kiekvieną dieną stengiasi būti šiek tiek geresni nei vakar", - sako ji. Pridurtų ir tai, kad reikia labiau pasitikėti savimi bei nepamiršti džiaugtis mažais laimėjimais, nes būtent iš jų susideda dideli pokyčiai.
Mokytojui, kuris jaučiasi pavargęs ar svarsto palikti profesiją, ji sako neskubėti priimti sprendimo pavargus. „Nuovargis nebūtinai reiškia, kad pasirinkote netinkamą profesiją. Kartais jis tiesiog reiškia, kad per ilgai rūpinotės visais kitais ir per mažai - savimi. Jei jaučiate, kad norite išeiti, pabandykite sau nuoširdžiai atsakyti į vieną klausimą - ar pavargote nuo vaikų, ar nuo aplinkybių?" - pataria Ernesta, priduriama, kad prašyti pagalbos ar pripažinti sunkią dieną nėra silpnumo ženklas.
Mokytojų klubo bendruomenei Ernesta linki nepamiršti, kodėl kadaise pasirinko šią profesiją, ir daugiau palaikymo vieni kitiems - dalintis idėjomis, patirtimis, o kartais tiesiog kartu pasijuokti iš kasdienių situacijų. „Kiekvienas vaikas nusipelno mokytojo, kuris juo tiki. O kiekvienas mokytojas nusipelno jausti, kad jo darbas yra matomas, vertinamas ir prasmingas", - sako ji.
Įdomu!
Kava ar arbata?
Ekranas.
Popierius ar ekranas?
Kava.
Triukšminga ar tyli klasė?
Tyli klasė.
Pirmadienis ar penktadienis?
Penktadienis.
Mėgstamiausia mokytojo frazė?
Mel Robbins knyga, teorija „Leisk jiems" - manau, mokytojoms labai naudinga knyga.
Knyga, kurią rekomenduotumėte kiekvienam?
Svarbiausia bandyti.
Vienas IKT įrankis, be kurio jau neįsivaizduojate darbo?
Canva - nors kasdien naudoju ne vieną skaitmeninį įrankį, būtent Canva yra ta programa, be kurios neįsivaizduoju nei darbo darželyje, nei kuriant priemones „Klasei be lubų".
Viena mokytojo savybė, kuri svarbiausia?
Vienas dalykas, kurio mokiniai apie mane nežino, tai, kad prieš kiekvieną pamoką jaudinuosi ne mažiau nei jie.
Jei nebūtumėte mokytoju, kuo būtumėte?
Tikriausiai dirbčiau grožio srityje - visada domino estetika, kūryba ir galimybė padėti žmonėms jaustis gražiau bei labiau pasitikėti savimi.
Vienas dalykas, kurio mokiniai apie jus nežino?
Kokio stereotipo apie mokytojus labiausiai nemėgstate?
Labiausiai nemėgstu stereotipo, kad mokytojai dirba tik kelias valandas per dieną ir turi daug atostogų. Žmonės dažnai nemato pasiruošimo, kūrybos, emocinės atsakomybės ir darbo, kuris vyksta jau užsidarius klasės ar grupės durims.
Empatija.
Ernesta Narmontė. ,,Kiekvienas vaikas nusipelno mokytojo, kuris juo tiki"
Mokytojų klubo veiklą vykdo L. Loginovienė ir M. Gaveniauskė.
Individualios veiklos nr. 1178080
El. p.: mokytojuklubas.info@gmail.com