Geriausias kompasas mokytojui – prisiminti save mokyklos suole
Geralda Ruočkuvienė
Baigusi mokyklą Geralda Ruočkuvienė norėjo studijuoti pedagogiką ir tapti anglų kalbos mokytoja. Tačiau tuo metu visuomenėje vyravo stiprus stereotipas, kad mokytojo profesija nėra pakankamai pelninga ir neužtikrina gerovės. Todėl jos kelias pasuko kita kryptimi: KTU ji baigė Cheminės technologijos ir inžinerijos bakalauro studijas, o VDU – Biocheminės analizės magistrantūrą.
Beveik dešimt metų Geralda dirbo tarptautinės farmacijos įmonės kokybės laboratorijoje, kur tekdavo laikytis itin griežtų reikalavimų. Viską pakeitė pokalbis su kaimyne, baigusia profesinės pedagogikos studijas. Tuo metu Geralda buvo vaiko priežiūros atostogose ir augino dvynukus. Studijos vyko penktadieniais ir šeštadieniais, todėl jas pavyko suderinti su šeima.
„Taip nusprendžiau išbandyti save ir patikrinti, ar mokytojo profesija iš tiesų yra ta kryptis, kuri mane traukė nuo pat vaikystės. Per visus tuos metus supratau, kad ši svajonė niekur nebuvo dingusi – ji tik buvo trumpam nustumta į šalį, bet visada tyliai išliko“, – sako Geralda.
Praėjusiais mokslo metais Geralda pradėjo dirbti gyvenimo įgūdžių mokytoja. Kartu daug mokėsi ir pati, kad šiame vaidmenyje jaustųsi užtikrintai. Ji sako, kad tai buvo labai auginanti patirtis, praplėtusi jos, kaip pedagogės ir žmogaus, akiratį.
Daugiausia jėgų pareikalavo pasiruošimas pamokoms. Paruoštų vadovėlių ar pratybų nebuvo, todėl medžiagą tekdavo susidėlioti pačiai. „Tai kartu ir labai išlaisvinanti, ir daug laiko reikalaujanti patirtis – turi visišką kūrybinę laisvę, bet už ją „sumoki“ papildomu darbu“, – pasakoja mokytoja.
Labiausiai ją džiugino mokinių įsitraukimas, jų klausimai ir tos akimirkos, kai sudėtingi dalykai staiga tampa suprantami. Gyvenimo įgūdžių pamokose pravertė ir chemijos bei biologijos žinios, ypač kalbant apie psichoaktyviąsias medžiagas, streso ir nerimo poveikį organizmui.
Trimis žodžiais save Geralda apibūdina taip: empatiška, meniška chemikė. „Stengiuosi suprasti kiekvieną mokinį, kūrybiškai pateikti chemijos pasaulį ir parodyti, kad mokslas gali būti įdomus, spalvingas ir įkvepiantis. Nėra ten ko bijoti“, – sako ji. Šiuo metu mokytoja dirba chemijos, gamtos mokslų ir biologijos mokytoja Vilniaus Žygimanto Augusto progimnazijoje.
Kasdienybė, kurioje viską kuri pati
„(Ne)baltos varnos“ ir kūno tipografija
Labiausiai Geralda didžiuojasi dalyvavimu iniciatyvoje „(Ne)baltos varnos“. Su mokiniais iš kelių penktų klasių jie kūrė vizualines priemones, filmavo palaikantį vaizdo įrašą ir, naudodami kūno tipografiją, savo kūnais dėliojo žodžius. Iniciatyvą mokytoja integravo į gyvenimo įgūdžių pamokas, kuriose kalbėta apie empatiją, palaikymą ir kiekvieno žmogaus unikalumą.
„Man ypač patiko, kad kiekvienas mokinys galėjo įsitraukti taip, kaip jam buvo artimiausia: vieni rašė palaikymo žinutes, kiti tapo žodžių dalimi nuotraukose, dar kiti savo mintis išsakė vaizdo įraše“, – pasakoja Geralda. Anot jos, tokios veiklos suteikia mokiniams erdvės atsiskleisti, būti išgirstiems ir pajusti, kad jų idėjos yra svarbios. Mokiniai tokius iššūkius priima noriai ir vėliau dažnai klausia, kada vėl galės nuveikti ką nors panašaus.
Žaidimas ir pagarba
Efektyviausiais metodais Geralda laiko žaidimą ir pagarbą kiekvienam mokiniui. Kai klasėje visi jaučiasi išgirsti ir priimti, natūraliai atsiranda vietos sužaidybintam mokymui ir patyriminėms veikloms, kurios padeda mokytis per veiksmą.
Jai labai įsiminė docentės Gintautės Žibėnienės paskaitose išsakyta mintis: šiuolaikinėje pamokoje mokytojas turėtų kalbėti kuo mažiau, o daugiau leisti mokiniams patiems patirti, atrasti ir pasiekti sėkmę, tik nukreipdamas juos tinkama kryptimi. „Nebijoti tiesiog žaisti! Ši mintis man labai artima ir stengiuosi ja vadovautis savo pamokose“, – sako mokytoja.
Draugystės sala iš raudonojo molio
Geraldos patirtimi, labiausiai pasiteisina veiklos, kurios suvienija kolektyvą ir padeda klasei pasijusti viena visuma. Praėjusiais mokslo metais jos favoritu tapo lietuviškas raudonasis molis. Ši universali priemonė pravertė ir pamokose, ir klasės valandėlėse: molio minkymas atpalaiduoja, skatina vaizduotę bei kūrybiškumą ir leidžia mokiniams išreikšti save.
Minint Žemės dieną, kiekviena klasė kūrė savo Draugystės salą. Tai bendras kūrinys iš 27–29 mažų salelių, kurių kiekvieną sukūrė vis kitas mokinys. „Tokiomis akimirkomis gimsta tikri šedevrai, atsiskleidžia vaikų talentai, o mokiniai net ir po pamokų noriai pasilieka apžiūrėti, kokia didinga, spalvinga ir įvairi tapo jų klasės sala. Smagiausia tai, kad nėra nė vienos vienodos – visos unikalios ir nuostabios, kaip ir jas kūrę vaikai“, – pasakoja Geralda.
Ji įsitikinusi, kad kiekvienas mokytojas bent kartą per metus savo klasėje turėtų atrasti kampelį, kuriame nebūtų baisu išsitepti rankų. „Juk būtent tokiose kūrybinėse erdvėse gimsta ne tik gražūs darbai, bet ir stiprėja bendrystė, pasitikėjimas vieni kitais bei džiaugsmas kurti kartu, atrasti vienas kitą.“
„Gerai, kad nepasitikiu gandais“
Labiausiai Geraldai įsiminė mokinys, kuris per pirmą susitikimą pareiškė: „Aš esu pats blogiausias šios mokyklos mokinys. Jums tai patvirtins visa mokykla.“ Mokytoja atsakė: „Gerai, kad nepasitikiu gandais. Noriu pati su tavimi susipažinti ir susidaryti savo nuomonę.“
Nuo tos akimirkos jie pradėjo kurti tarpusavio pasitikėjimą. „Ryšys su mokiniu neatsiranda per vieną dieną – tam reikia laiko. Tačiau man buvo labai gera išgirsti, kad net ir pačiomis sunkiausiomis dienomis jis vis tiek ateidavo į mano pamoką, nors ji vykdavo septintą pamoką. Tai man tapo gražiausiu įrodymu, kad nuoširdus ryšys gali pakeisti labai daug“, – sako Geralda.
Kada supratau, kad pasirinkau teisingai?
Geralda suprato, kad pasirinko teisingą profesiją, kai pajuto tikrą pasitenkinimą savo darbu. „Kiekviena nuoširdi mokinių šypsena, jų pasitikėjimas, smalsumas ir džiaugsmas atradus kažką naujo primena, kad mano darbas turi prasmę. Tai ir yra didžiausia motyvacija kasdien sugrįžti į klasę.“
Ko nemato visuomenė ir ką keistų švietime
Pasak Geraldos, dažnai manoma, kad mokytojo darbas baigiasi po pamokų. Iš tiesų tai nuolatinis pasiruošimas, kūryba ir rūpestis kiekvieno mokinio augimu. Mintys apie pamokas, naujas idėjas ar tai, kaip padėti konkrečiam mokiniui, neretai lydi gerokai po darbo valandų.
Jei galėtų pakeisti vieną dalyką Lietuvos švietime, ji daugiau dėmesio skirtų ne tik akademiniams pasiekimams, bet ir mokinių emocinei gerovei bei individualiems poreikiams. „Manau, kad per mažai kalbame apie tokias problemas kaip mokinių perdegimas, nuolatinis stresas ir emociniai sunkumai, nors būtent jie dažnai trukdo vaikams augti ir mokytis.“
Žinutė sau ir pavargusiam kolegai
Sau, tik pradėjusiai dirbti mokykloje, Geralda šiandien pasakytų: „Nesistenk visko padaryti tobulai iš karto ir nebijok klysti. Su laiku suprasi, kad svarbiausia yra ryšys su mokiniais, o ne idealiai įgyvendintas planas. Ir dar – būk sau švelnesnė, nes šiame kelyje kantrybė su savimi yra tokia pat svarbi kaip kantrybė su kitais.“
Pavargusiam ar svarstančiam išeiti iš profesijos mokytojui ji pirmiausia patartų sustoti ir leisti sau pailsėti. Kūnas ir mintys kartais aiškiai signalizuoja, kad jau per daug, ir tai nėra silpnumo ženklas. Pervargęs mokytojas gali pats to nenorėdamas reaguoti aštriau ar pasakyti žodžių, kurie vėliau žeidžia ir jį patį, ir mokinius.
„Tokiais momentais atsitraukimas ir poilsis yra būtina profesijos dalis, ne prabanga. Suprantu, kad toks atsakymas nebus labai populiarus, nes šiandien dažnai tikimasi nuolatinio „veikimo“, tačiau būtent sustojimas padeda iš naujo aiškiai pamatyti, kas iš tiesų yra svarbu, ir sugrįžti į darbą su daugiau kantrybės, ramybės ir prasmės jausmo“, – sako Geralda.
Mokytojų klubo bendruomenei Geralda nori pasakyti: „Geriausias kompasas mokytojui – prisiminti save mokyklos suole. Kokie žodžiai mus augino? Koks mokytojas paliko didžiausią pėdsaką? Nors laikai keičiasi, poreikis būti išgirstam, suprastam ir priimtam išlieka toks pats.“












Įdomu!
Kava ar arbata?
Popierius.
Popierius ar ekranas?
Kava.
Triukšminga ar tyli klasė?
Triukšminga (darbinis šurmulys).
Pirmadienis ar penktadienis?
Pirmadienis.
Mėgstamiausia mokytojo frazė?
Antoine de Saint-Exupéry „Mažasis princas“.
Knyga, kurią rekomenduotumėte kiekvienam?
„Kol mokaisi, tol esi jaunas“ (A. Einšteinas).
Vienas IKT įrankis, be kurio jau neįsivaizduojate darbo?
PhET Interactive Simulations.
Jei nebūtumėte mokytoju, kuo būtumėte?
Chemijos inžiniere.
Gebėjimas įžvelgti kiekvieno vaiko stiprybes, net jei jis pats jų dar nemato.
Viena mokytojo savybė, kuri svarbiausia?
Viena mokytojo savybė, kuri svarbiausia?
Kad kai jie elgiasi kvailai, man taip pat kartais norisi juoktis, bet išlieku rimtu veidu.
Vienas dalykas, kurio mokiniai apie jus nežino?
Mėgstu filosofuoti ir kurti eiles.
Kada paskutinį kartą dėl darbo pravirkote?
Baigiantis mokslo metams, kai supratau, kad netrukus paliksiu mokyklą, kurioje pradėjau savo, kaip mokytojos ir klasės vadovės, kelią. Nuo naujų mokslo metų pradėsiu naują etapą – dirbsiu chemijos, gamtos mokslų ir biologijos mokytoja. Tuštindama klasę pajutau, kad užverčiu labai svarbų savo gyvenimo etapą. Tos ašaros buvo ne tik dėl išsiskyrimo – jos buvo iš dėkingumo už pasitikėjimą, suteiktą galimybę augti ir visus prisiminimus, kuriuos išsinešu su savimi.
Su savo auklėtiniais dar neatsisveikinau. Nemėgstu sakyti „viso gero“ – visada renkuosi „iki pasimatymo“, nes tikiu, kad pasaulis nėra toks didelis. Esu tikra, kad dar susitiksime, pasikalbėsime, pasidalysime, kaip kiekvienam sekasi, ir kartu prisiminsime gražiausias akimirkas.
Facebook: Geralda Jonkutė - Ruočkuvienė
El. p.: geralda.ruockuviene@gmail.com
Geralda Ruočkuvienė. Geriausias kompasas mokytojui – prisiminti save mokyklos suole
Mokytojų klubo veiklą vykdo L. Loginovienė ir M. Gaveniauskė.
Individualios veiklos nr. 1178080
El. p.: mokytojuklubas.info@gmail.com
