„Nuo dabar iš tikrųjų pradėsi gyventi“
Justina Balevičė
Į mokyklą Justina atėjo būdama trisdešimt vienerių. Iki tol jos gyvenimas sukosi visai kitomis kryptimis, ir apie pedagogės kelią ji, kaip pati sako, nė nesapnavo. „Visuomet maniau, kad būsiu drabužių dizainerė, nes mėgau piešti ir lape kurti kostiumus“, – prisimena ji. To ji ir siekė: studijavo madą, įsirengė siuvimo studiją, kuri ilgainiui turėjo virsti mados ir kūrybos imperija.
Mados pasaulį ji derino su muzika. Nuo ankstyvos vaikystės dainuoti mokėsi pas vokalo mokytoją Laimą Lapkauskaitę, vėliau muzikavo grupėje „Man-go“. Taip pat mokėsi fotografijos, kūrė iliustracijas reklaminėms kampanijoms. Vis dėlto, anot jos, nė viena iš šių sričių nebuvo šimtu procentų apie ją: „Net sudėjus abi veiklas į vieno žmogaus gyvenimą, nesijaučiau savęs išpildanti ir realizuojanti maksimaliai. Viduje jaučiau tuštumą ir toliau intensyviai ieškojau krypties, kuri suteiktų prasmės.“
Galiausiai, paskatinta anytos, fizikos mokytojos, ji išdrįso kandidatuoti į dailės mokytojos pareigas, neturėdama nei pedagogo kvalifikacijos, nei patirties. „Pasirodo, trisdešimt vienerius metus nenutuokiau, kas esu, kol manimi patikėjo Alytaus Jotvingių gimnazijos direktorius ir suteikė man šansą“, – sako ji. Vėliau ji įgijo patirties ir kvalifikaciją, šiuo metu yra vyresnioji mokytoja ir nebeįsivaizduoja savęs kitame vaidmenyje. Šalia vis dar liko muzikinė veikla.




















Savo darbą Justina myli dėl dinamikos. „Kiekviena diena, nepaisant to, kad tvarkaraštis nesikeičia, būna skirtinga ir kupina netikėtumų“, – sako ji. Darbe ji turi neribotą laisvę kurti kūrybišką ir įkvepiančią aplinką, o tai, kaip estetikos mėgėjai, įkvepia ir ją pačią.
Labiausiai ją džiugina tai, kad mokytojas turi nuolat tobulėti, suprasti save ir aplinką, kad galėtų perduoti išmintį jauniems ir, jos žodžiais, labai aštriems protams. „Man patinka bendrauti su jaunimu kaip su sau lygiais: atrasti kelią į jų pasaulį. Patinka, kai jie netikėtai atsiveria ir taip sukuriame tvirtą ir tikrą ryšį“, – pasakoja mokytoja. Ji domisi psichologija, todėl bendravimas su paaugliais kartais tampa savotišku tyrimu. Iššūkiu kartais tampa specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių ugdymas, tačiau į tai ji žvelgia su smalsumu ir džiaugiasi, kai po įdėtų pastangų pavyksta suprasti vienas kitą ir kalbėti ta pačia kalba.
Jos dailės kabinetas jau vadinamas meno muziejumi. „Ne visiems tai patinka. Kai kurie mokiniai pastebi, kad atsiranda padidintas triukšmas akims, kai kiekviename klasės kampe mirga vis kitoks meno kūrinys. Vis tik didžiajai daliai žmonių tai sukelia nuostabą, o neparodyti mokinių meno būtų tiesiog nuodėmė“, – sako ji. Gimnazijos koridoriuose dažnai rengiamos teminės ekspozicijos, o individualius darbus mokytoja kabina ant klasės sienų, kurios tampa margos ir kupinos istorijų.
Taip save trimis žodžiais apibūdina Justina. Autoritetu ji visada laikė ir laiko Laimą Lapkauskaitę: „Ji mums buvo griežta, bet teisinga. Manau, būtent toks mokytojas ir turi būti. Jaučiu, kad nemažai mokytojiškų savybių perėmiau būtent iš jos.“
Žodis „išplaukus“, anot mokytojos, talpina daugiau, nei gali pasirodyti. „Tai nereiškia, kad esu neatsakinga ar išsiblaškiusi meno mokytoja. Priešingai, esu labai konkreti ir reikli asmenybė, tačiau dažnai mane lydi kurioziškos situacijos, prie kurių esu tiek pripratusi, kad moku ir netgi mėgstu iš savęs pasišaipyti mokiniams girdint, kol jie pirmi nespėjo to padaryti“, – juokiasi ji.
Kai turi daug energijos, ji mėgsta nustebinti mokinius. „Netardama nė žodžio prisėdu prie mokinių stalo ir visą pamoką piešiame kartu. Jiems tai būna keista: pradžioje kiek sutrinka, po to nudžiunga, atsipalaiduoja, ima lietis kūryba, mes dalijamės priemonėmis, o pamokos pabaigoje mūsų stalas tampa pats populiariausias ir aplink jį sueina visos klasės kėdės“, – pasakoja mokytoja.
Empatiškumas jai įgimtas, ir kartais ji norėtų jo turėti mažiau, nes ima gyventi kitų jausmais ir emocijomis. „Su tuo vis dar dirbu, kad atsirastų ribos ir neperdegčiau prisiimdama kitų žmonių nuotaikas. Tačiau kartais tai yra labai geras bruožas, kuris padeda įveikti tam tikrus gyvenimiškus sunkumus mokykloje“, – sako ji.
Teisinga, išplaukus, empatiška
Ką tu matai paveiksle?
Labiausiai Justina didžiuojasi pamoka apie futurizmą, kurioje mokiniai analizavo Luigi Russolo kūrinį „Automobilio dinamizmas“ (1912–1913). Mokytoja žinojo paveikslo pavadinimą, tačiau jo neatskleidė ir paprašė, kad kiekvienas mokinys pasakytų, ką mato. „Tai buvo bene įdomiausias atradimas iki šiol: kaip skirtingai veikia žmonių smegenys ir kaip skirtingai matome pasaulį. Vieni ten matė banginius, kiti sofą, treti automobilį“, – pasakoja ji. Nuo tada pamokose pirmiausia analizuojami paveikslai ir tai, ką autorius turėjo omenyje, o iš to gimsta įdomios diskusijos ir savirefleksijos, atspindinčios vidinius pasaulius.
Kolegoms ji rekomenduoja išbandyti „WOW“ efektą, kai mokiniai nesitiki, kas jų laukia pamokoje. „Suprantu, kad tam reikia energijos, kūrybiškumo ir išradingumo, tačiau labai verta apgalvoti tokius pamokų scenarijus. Kartais idėjos gimsta spontaniškai, o kartais galima pasitarti ir su nauju geriausiu draugu DI“, – sako mokytoja.
„Tai viskas?“
Trečiųjų darbo metų pradžioje, tą vasarą ką tik atsiėmusi pedagogo kvalifikaciją liudijantį pažymėjimą, Justina budėjo antro aukšto koridoriuje ir jai kilo klausimas: tai viskas? „Turiu mados dizaino bakalauro diplomą, pedagogo kvalifikaciją, ir tai viskas? Visą likusį gyvenimą būsiu dailės mokytoja su šiais dviem dokumentais? Juk žmogaus galimybės beribės“, – prisimena ji. Užplūdo beprasmybės jausmas: ne visi mokiniai suinteresuoti, dažnai tenka kovoti, kad atsiskaitytų dailės darbą, nes jie tiki, jog dailė neduoda jokios naudos. „Klysta, bet apie tai kitą kartą“, – priduria ji.
Tada mokytoja suprato, kad jai reikia naujo iššūkio, dar vienų studijų. Kilo daugybė klausimų, tačiau sugrįžo smalsumas ir meilė darbui, o atsakymas atėjo akimirksniu: filosofija. „Praeitą savaitę tapau VDU praktinės filosofijos magistrantūros studente. Paskaitos vyks mišriu būdu, vakarais po darbo. Ar bus lengva? Abejoju, bet niekas ir nesakė, kad gyvenimas turi būti lengvas“, – sako ji.
Skaudžiausio momento pedagogės kelyje, jos manymu, dar nebuvo. O kad pasirinko teisingą profesiją, ji suprato tada, kai susitapatino su savo darbu. „Jame esu pilnai savimi ir laisvai taikau savo ideologiją taip, kaip man atrodo. Niekuo neapsimetinėju, nesistengiu būti nei geresnė, nei blogesnė, tiesiog esu savimi, ir tai labai palengvina gyvenimą“, – sako mokytoja. Iki darbo mokykloje samdomuose darbuose ji užsibūdavo vos kelis mėnesius ir mesdavo juos, kai tik pajusdavo, kad tai ne apie ją. „Turėjau nuojautą, kad prasmingas ir man patinkantis darbas manęs dar laukia. Nuojauta buvo tokia tiksli, kad ėmiau ja kliautis ir net suteikiau jai vardą – Gija“, – pasakoja ji.
Mokinys, kuris pamilo dailę
Labiausiai mokytojai įsiminė mokinys, turintis specialiųjų ugdymosi poreikių, kuris pirmaisiais jos darbo metais negalėjo pakęsti piešimo. Po kelerių metų jis į dailės pamokas ateina nešinas didžiausiu dailės reikmenų lagaminu, jau atradęs savo stilistiką ir teigiantis, kad dailė yra jo mylimiausia pamoka. „Tai pareikalavo daug individualaus darbo, psichologinių žinių ir kantrybės, tačiau supratau, kad būtent tai man ir teikia prasmę: ugdyti“, – sako ji.
Mokytojas – tik žmogus
Būdama mokinė Justina manė, kad mokytojas žino viską, nevartoja alkoholio, nerūko ir visada elgiasi teisingai bei išmintingai. Atėjusi dirbti į gimnaziją suprato, kad mokytojas yra tik žmogus. „Vis tik esu linkusi siekti būti ta mokytoja, kurią idealizavau mokykloje. Tik dabar žinau viena: mokytojas nėra visažinis, jis gali klysti ir turi gebėti parodyti mokiniui pavyzdį atsiprašydamas, jei suklydo“, – sako ji.
Mokinių ji atsiprašo kiekvieną kartą, kai suklysta, pavyzdžiui, užmiršta įrašyti pažymį ir laiko darbą neatsiskaitytu. „Juk aš irgi tik žmogus. Paaiškinu jiems tai, jie supranta ir priima“, – sako mokytoja.
Darbe ir dėl darbo ji yra pravirkusi vienintelį kartą. Sausio 13-ąją su dvyliktokais diskutavo apie įvykius ir svarstė, kas būtų, jeigu tai pasikartotų. Mokiniai atsakė, kad tiesiausiu keliu išvyktų į užsienį, ir pašaipiai nusikvatojo. „Nežinia kodėl, bet sureagavau labai jautriai. Supratau, kad jie dar labai daug ko nesuvokia, bet ir pykti negali: kol nepatenkins savo smalsumo keliaudami po pasaulį, tol nesuvoks, kokia brangi mūsų Tėvynė“, – pasakoja ji. Ašarų mokiniai nematė, nes mokytoja spėjo išeiti į koridorių.
Ką pakeistų švietime?
„Gal tai nuskambės naivokai, turint omenyje švietimo reformas, tačiau jei būtų mano valia, kiekviena mokykla turėtų specialias pertraukas ir kambarėlius meditacijoms tiek mokytojams, tiek mokiniams“, – sako Justina. Idealiame pasaulyje pamokos, anot jos, prasidėtų dėkingumo praktikomis, kvėpavimo pratimais ir vienu geru dalyku, kuris jau nutiko tą rytą.
Žinutė sau ir kolegoms
Sau, tik pradėjusiai dirbti mokykloje, ji pasakytų, kad nuo dabar iš tikrųjų pradės gyventi. „Atrodytų, kas gi čia tokio? Juk tai tik darbas, tik paprastas mokytojos darbas. Bet čia yra didelis bet. Į šį darbą sutelpa visos mano vertybės, kurias galiu puoselėti ir diegti naujai kartai“, – sako ji. Tapusi mokytoja, ji atrado vidinę ramybę: viskas susidėliojo į vietas, nes pagaliau suprato, kokia jos gyvenimo misija ir kas ji yra. „Romantizuoju šią profesiją ir man patinka vadinti save vedle. Jokie pasaulio turtai negali atstoti vidinio turto: pilnatvės ir ramybės jausmo“, – priduria mokytoja.
Pavargusiam kolegai ji primintų, kad viskas vyksta bangomis. Jei nepadeda net geros atostogos, verta leisti sau pailsėti metus ar tiek, kiek reikės. Taip padarė ir jos anyta, po septynerių metų sugrįžusi į tą pačią darbo vietą su nauja jėga ir energija. „Be abejo, čia reikia drąsos, nes nesi tikras, kad galėsi sugrįžti ten pat. Bet galbūt atsiras dar geresnė vieta. Esu įsitikinusi, kad jei šis darbas yra pašaukimas, tas mokytojas bus graibstomas ir norimas ir po septynerių metų. Pervargęs, tuščiu žvilgsniu žiūrintis mokytojas negali duoti nieko, lygiai kaip tuščiu žvilgsniu žvelgiantis mokinys negali priimti žinių“, – sako ji.
Mokytojų klubo bendruomenei ji linki pažinti save: suprasti, kas motyvuoja ir kas leidžia atitrūkti nuo darbo rūpesčių. „Būtina turėti kitą, kardinaliai kitokią veiklą, kuri neleistų gyventi tik darbu mokykloje, kad turėtumėte galimybę pasiilgti savo darbo. Manau, pagrindinė taisyklė yra neleisti sau per daug įsipatoginti, nuolat kelti sau iššūkius ir nenustoti tobulėti. Negalima užgesinti varikliuko“, – sako Justina.
Įdomu!
Kava ar arbata?
Popierius.
Popierius ar ekranas?
Kava.
Triukšminga ar tyli klasė?
Tyli klasė, su fonine muzika.
Pirmadienis ar penktadienis?
Penktadienis.
Mėgstamiausia mokytojo frazė?
Jay Shetty „Mąstyk kaip vienuolis“
Knyga, kurią rekomenduotumėte kiekvienam?
„Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi. Juk tiesa, ar ne?“
Vienas IKT įrankis, be kurio jau neįsivaizduojate darbo?
Canva.
Jei nebūtumėte mokytoju, kuo būtumėte?
Rašytoja.
Teisingumas.
Viena mokytojo savybė, kuri svarbiausia?
Viena mokytojo savybė, kuri svarbiausia?
Kad kai jie elgiasi kvailai, man taip pat kartais norisi juoktis, bet išlieku rimtu veidu.
Facebook: Justina Balevičė
El. p.: justina.balevice@gmail.com
Justina Balevičė. „Nuo dabar iš tikrųjų pradėsi gyventi“
Mokytojų klubo veiklą vykdo L. Loginovienė ir M. Gaveniauskė.
Individualios veiklos nr. 1178080
El. p.: mokytojuklubas.info@gmail.com
