Kaip adaptacija reiškiasi pradinėje mokykloje?
Šaltinis: Burvytė, S. (2004). Adaptacija ir jos raiška pradinėje mokykloje. Pedagogika, 73, 83–88. ISSN 1392-0340.
Adaptacija – tai procesas, kai žmogus prisitaiko prie naujų gyvenimo sąlygų. Vaikui pradėjus lankyti mokyklą, jis susiduria su naujais reikalavimais, nauju režimu, naujais žmonėmis – ir turi prie to prisitaikyti. Kai tas prisitaikymas nepavyksta ar vyksta sunkiai, kalbama apie dezadaptaciją – adaptavimosi sunkumus.
Šeima šiandien išgyvena daug „krizinių laikotarpių": skyrybas, kūdikio laukimą, gimimą, vaiko pradėjimą lankyti darželį ar mokyklą ir kt. Kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, kai kurios šeimos nesugeba padėti jam susidoroti su kylančiomis problemomis, todėl svarbu suprasti, kaip padėti pirmokams lengviau adaptuotis.
Straipsnio autorė Sigita Burvytė šiame straipsnyje apžvelgia mokslinę literatūrą apie adaptaciją ir siekia atskleisti, kaip ji reiškiasi būtent pradinėje mokykloje.
Įvadas
1. Skirtingos teorijos skirtingai aiškina, kas yra adaptacija
Mokslininkai adaptaciją supranta nevienodai – priklausomai nuo to, kokiai psichologijos krypčiai jie priklauso. Toliau – šešios pagrindinės kryptys, kaip jos paaiškina adaptaciją:
Neobihevioristai sako: adaptacija – tai būsena arba procesas, kai žmogaus poreikiai ir aplinkos reikalavimai „susiderina" – tarp žmogaus ir aplinkos atsiranda harmonija.
Bihevioristai į adaptaciją žiūri siauriau – jie kalba tik apie pastebimus, biologinius elgesio pokyčius, o ne apie tai, kas vyksta žmogaus viduje. Jų nuomone, žmogaus bruožai formuojasi tiesiog mokantis – kartojant elgesį, kuris duoda gerus rezultatus.
Socialinio išmokimo teorija (jos autorius – J. B. Rotteris) teigia, kad žmogaus elgesys, poreikiai ir tikslai nėra savarankiški – juos lemia ankstesnė patirtis ir tai, kaip skirtingos gyvenimo sritys yra tarpusavyje susijusios.
Interakcinis požiūris pabrėžia, kad „geros" adaptacijos žmogus turi ne tik priimti ir tenkinti aplinkos lūkesčius (kurie su amžiumi tik auga), bet ir mokėti lanksčiai reaguoti į naujas, netgi pavojingas situacijas – rasti būdą, kaip jas paversti sau naudingomis.
Psichoanalitinė teorija (Z. Freudas) asmenybę skirsto į tris dalis: Id (mūsų potraukiai, norai), Superego (moralė, taisyklės, „ką galima ir ko negalima") ir Ego, kuris yra tarsi „arbitras" tarp jų abiejų. Kai Ego padeda žmogui susitvarkyti su vidiniu nerimu ir prisitaikyti prie aplinkos – tai ir yra adaptacija. Tačiau jei žmogus per daug pasikliauja gynybos mechanizmais (pvz., neigimu, slopinimu), tai gali pakenkti jo raidai.
Vienas šios teorijos tęsėjų H. Hartmannas pridūrė svarbią mintį: ne visada aplinka yra „priešiška" ar konfliktinė. Vaikas gali padėti kitiems, atlikti užduotis ne todėl, kad priverstas, o todėl, kad nori – iš vidinio noro, pagirti ar padėkoti. Tai irgi adaptacijos dalis, tik jau ne gynybinė, o teigiama.
G. Kvieskienė, P. A. Šeptenko ir G. A. Voronina adaptaciją sieja su socializacija (įsiliejimu į visuomenę), tačiau čia irgi yra du skirtingi požiūriai: pagal vieną, žmogus tiesiog prisitaiko prie visuomenės (pasyvus vaidmuo); pagal kitą, žmogus ne tik prisitaiko, bet ir pats veikia aplinką bei save (aktyvus vaidmuo).
Kodėl tai svarbu mokytojui: šie skirtingi požiūriai padeda suprasti, kad vaiko sunkumai mokykloje gali turėti labai skirtingas priežastis – vienam vaikui tiesiog reikia daugiau laiko priprasti prie taisyklių, kitam svarbiau yra jo vidinis emocinis pasaulis ir tai, kaip jis suvokia save.
2. Kas yra mokyklinė dezadaptacija
Mokyklinė dezadaptacija – tai, paprastai kalbant, situacija, kai vaiko galimybės (jo psichologinė, fizinė būsena) neatitinka to, ko iš jo reikalauja mokykla ir mokymosi procesas.
Svarbu žinoti, kad dezadaptacija dažniausiai neatsiranda staiga – ji vystosi kaip užburtas ratas: iš pradžių vaikas susiduria su sunkia, jam neįprasta situacija (pvz., nauji reikalavimai mokykloje), ši situacija tampa nuolatiniu stresu, o vėliau prie to prisideda ir kitos vaiko savybės ar trūkumai, kurie trukdo jam prisitaikyti prie naujų sąlygų – ir ratas tik sukasi toliau.
Didžiausią riziką patirti dezadaptaciją kelia pradėjimas lankyti pirmąją klasę – tai laikotarpis, kai vaikas pirmą kartą susiduria su naujais reikalavimais ir turi juos „perprasti".
3. Kaip dezadaptacija „auga"? žr. schemą tyrime.
Straipsnyje pateikta schema aiškiai parodo, kaip vienas dalykas veda prie kito:
Pradinė priežastis – negatyvus šeimos ar aplinkos poveikis vaiko raidai (pvz., problemos namuose) kartu su galimais biologiniais sutrikimais sukelia psichinės raidos pokyčius.
Šie pokyčiai lemia: santykių su mokytojais ir bendraklasiais problemas, mokyklinių taisyklių pažeidimus ir sunkumus įsisavinant žinias – o tai savo ruožtu sukelia elgesio pakitimus ir mokyklinį nepažangumą.
Prie šito prisideda neigiamas mokytojo požiūris į vaiką ir neigiamas bendraklasių požiūris, dėl kurio vaikas įgyja žemą socialinį statusą klasėje.
Visa tai sukelia emocinio diskomforto būseną vaikui.
O jei niekas nesikeičia, atsiranda pati mokyklinė dezadaptacija, kuri gali pasireikšti trimis būdais: elgesio nukrypimais (pvz., nepaklusnumu, taisyklių laužymu), neigiamų asmenybės bruožų formavimusi arba net sveikatos (somatinėmis, nervinėmis) problemomis.
Ši schema rodo, kad mokytojo požiūris į vaiką ir vaiko santykiai su bendraklasiais – ne šalutinis dalykas, o dalis to paties rato, kuris arba padeda vaikui prisitaikyti, arba, priešingai, dar labiau jį įklampina.
4. Kokie vaikai dažniausiai patiria sunkumų?
Dažniausiai dezadaptaciją patiria vaikai, kurių psichinė raida šiek tiek sutrikusi, turintys ugdymo defektų arba ribinius emocinius ar nervinius sutrikimus. Tokių vaikų raidai didelę įtaką daro socialiniai veiksniai: tėvų išsilavinimas, socialinis statusas, šeimos tarpusavio santykių kokybė, tėvų ir vaikų bendravimo stilius, auklėjimo kokybė ir bendros šeimos gyvenimo sąlygos.
Straipsnyje pabrėžiama, kad psichologinė ir pedagoginė pagalba turi būti kompleksiška – t. y. neužtenka spręsti vien mokyklinę problemą. Reikalinga:
kryptinga pagalba šeimai,
vaiko sveikatos sutrikimų (jei tokių yra) šalinimas ir prevencija,
pagalba dėl intelektinių, emocinių ar asmenybinių sunkumų,
psichologinių konsultacijų organizavimas patiems mokytojams,
individualus darbas su vaiku mokant ir auklėjant,
palankaus psichologinio klimato kūrimas mokykloje,
pagalba normalizuojant vaiko santykius su bendraklasiais.
5. Kaip vaikas pats išgyvena pradėjimą lankyti mokyklą
Jaunesnysis mokinys, siekdamas gerų mokymosi rezultatų, atsiremia į tai, kaip su juo bendrauja suaugusieji. Jei mokytojas ar tėvai yra nepakankamai tolerantiški, nekantrūs, neįvertina pirmų vaiko rezultatų ir nesuteikia progos vaikui pasidžiaugti savo pasiekimais – tai stiprina vaiko menkavertiškumo jausmą ir įsitikinimą, kad jis „nevykėlis".
Pradinukui pradėjus lankyti mokyklą, autorė išskiria tris sunkumų etapus:
Pirmasis etapas – daugiausia pastangų reikalauja naujas mokyklinis režimas. Vaikas, neturėdamas dar reikiamų įpročių, greitai pavargsta, todėl atsiranda mokymosi sunkumų.
Antrasis etapas – problemos kyla dėl savitarpio santykių su mokytoja(-u) ir klasės draugais.
Trečiasis etapas – mokymosi sunkumai ypač išryškėja mokslo metų viduryje: vaikai būna pavargę, praleidžia daug pamokų, o vėliau nebesugeba pasivyti bendraklasių ir praranda mokymosi motyvaciją.
Ką atskleidė tyrimas?
Remdamasi visa mokslinės literatūros analize, autorė daro šias keturias išvadas:
Norint spręsti adaptacijos problemas mokykloje, negalima apsiriboti viena teorija. Reikia įsigilinti į visas šešias aukščiau aptartas kryptis – bihevioristų, neobihevioristų, socialinio išmokimo, interakcinio ir psichoanalitinio požiūrio teorijas. Svarbu ir toliau plėtoti mokslinius tyrimus, kurie leistų išsamiau tirti pradinukų, ypač pirmokų, adaptacijos problemas.
Kuo giliau tiriama pirmokų adaptacija, tuo aiškiau matomos jos sąsajos su bendresnėmis mokyklinės adaptacijos problemomis – tiek psichosocialiniu, tiek pedagoginiu požiūriu. Kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, jame vienu metu veikia ir vidiniai (asmenybės), ir išoriniai (aplinkos) adaptacijos mechanizmai.
Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų dezadaptaciją lemia daug tarpusavyje susijusių rizikos veiksnių: neigiamas šeimos ir artimiausios aplinkos poveikis vaiko raidai, santykių su mokytojais ir bendraklasiais problemos, mokyklinių taisyklių pažeidimai, sunkumai įsisavinant žinias, neigiamas mokytojo požiūris ir netinkamas pedagoginis poveikis, neigiamas bendraklasių požiūris bei žemas vaiko socialinis statusas klasėje. Visa tai kartu sukelia vaikui emocinio diskomforto būseną.
Tai, kiek sėkmingai vaikas adaptuosis, priklauso nuo to, kaip jis pats save priima ir vertina – t. y. kaip jaunesnysis mokinys suvokia ir vertina savo „aš". Jei šis savęs vaizdas iškreiptas, neigiamas ar neadekvatus, tikėtina, kad vaikas patirs didesnių ar mažesnių adaptacijos sunkumų.
Išvados
Mokytojų klubo veiklą vykdo L. Loginovienė ir M. Gaveniauskė.
Individualios veiklos nr. 1178080
El. p.: mokytojuklubas.info@gmail.com