Jonathan Haidt knyga ,,Nerimo karta"
Pavadinimas: „Nerimo karta. Naujoji vaikystės tikrovė: kaip ji paskatino psichikos sutrikimų protrūkį“ (orig. The Anxious Generation, 2024).
Autorius: Jonathan Haidt, socialinis psichologas, Niujorko universiteto profesorius.
Leidykla, metai: Eugrimas, 2024.
Apimtis: 438 psl., kietas viršelis; yra ir garsinė knyga.
Kam skirta: visų klasių mokytojams, mokyklų vadovams, pagalbos mokiniui specialistams, tėvams.
Temos: vaikų ir paauglių psichikos sveikata, išmanieji telefonai, socialiniai tinklai, laisvas žaidimas, vaikų savarankiškumas, mergaičių ir berniukų skirtumai, telefonų draudimas mokykloje.
Skaitymo sunkumas: vidutinis; rašoma gyvai ir aiškiai, bet daug duomenų, grafikų ir tyrimų nuorodų.
Pripažinimas: New York Times bestselerių sąrašo Nr. 1, Goodreads Choice Awards 2024 geriausia negrožinė knyga.
Kodėl verta skaityti šią knygą? Tai knyga, kuri paaiškina, kodėl nuo 2012-ųjų staiga suprastėjo vaikų psichikos sveikata, ir duoda keturis aiškius, beveik nemokamus sprendimus, kuriuos mokykla ir tėvai gali įgyvendinti kartu.
Bendroji informacija
Knyga atsako į klausimą, kurį šiandien užduoda beveik kiekvienas mokytojas: kodėl vaikai tapo nerimastingesni, trapesni ir labiau išsiblaškę nei prieš 15 metų? Haidtas teigia, kad tai ne atsitiktinumas ir ne „paprastas laikų ženklas“, o konkrečios permainos pasekmė.
Autorius pradeda minčių eksperimentu. Įsivaizduokite, kad milijardierius pasirenka jūsų dešimtmetę dukrą gyventi Marse. Niekas netyrė, ką maža gravitacija ir radiacija daro augančiam kūnui. Kad sutinkate, pakanka pažymėti varnelę. Joks tėvas to neleistų. Tačiau, pasak Haidto, būtent tai mes padarėme, kai 2010–2015 m. įdavėme vaikams į rankas išmanųjį telefoną su socialiniais tinklais: išsiuntėme juos augti į aplinką, kuriai jų smegenys nepritaikytos.
Kas yra autorius? Jonathan Haidt yra socialinis psichologas, Niujorko universiteto profesorius, tyrinėjantis moralę, emocijas ir kultūrą. Jis ne klinikinis psichologas ir ne medijų tyrėjas, todėl tema žvelgia plačiau: per evoliuciją, vaikų raidą ir bendruomenę. Jis yra ir knygų The Happiness Hypothesis (apie laimę ir senąją išmintį) ir The Righteous Mind (apie moralės psichologiją) autorius. Į šią temą jis atėjo per knygą The Coddling of the American Mind (2018, su Gregu Lukianoffu), kurioje pirmą kartą aprašė, kaip apie 2014 m. pasikeitė studentų elgesys universitetuose.
Kontekstas. Knyga išėjo 2024 m. kovo mėn. ir greitai tapo vienu svarbiausių pasaulinės diskusijos apie vaikus ir technologijas tekstų. Jos idėjos tiesiogiai paveikė sprendimus: daug šalių ir valstijų ėmė riboti telefonus mokyklose, o Australija priėmė įstatymą, draudžiantį socialinius tinklus jaunesniems nei 16 metų. Kartu knyga sulaukė ir rimtos mokslinės kritikos (apie ją – 4 dalyje). Lietuviškai ją 2024 m. išleido „Eugrimas“.
Kodėl tai svarbu mokytojui? Mokykla yra viena iš nedaugelio vietų, kur galima pakeisti vaikų kasdienybę ne vienam vaikui, o visai bendruomenei iš karto. Haidtas būtent tai ir pabrėžia: problema yra kolektyvinė, todėl ir sprendimas turi būti bendras.
Kodėl ši knyga svarbi?
Haidto tezė telpa į vieną sakinį: vaikus per daug saugojome realiame pasaulyje ir per mažai saugojome virtualiame. Šios dvi klaidos kartu ir sukūrė „nerimo kartą“, t. y. vaikus, gimusius po 1995 m. (vadinamąją Z kartą).
Autorius tai vadina Didžiuoju vaikystės perjungimu (angl. The Great Rewiring of Childhood). Per penkerius metus, 2010–2015 m., paauglių socialinis gyvenimas persikėlė į išmaniuosius telefonus. Pasikeitė viskas: kaip vaikai bendrauja, kiek miega, kuo sekasi, kiek juda, kokie jų pavyzdžiai.
Knygos šerdis yra dviejų vaikystės tipų priešprieša:
Žaidimais grįsta vaikystė:
vyksta realiame pasaulyje, kieme, gamtoje;
bendraujama gyvai, su kūnu, mimika, balsu;
bendraujama vienu metu, „čia ir dabar“;
su vienu ar keliais draugais;
bendruomenėje, kurios negali tiesiog palikti, todėl mokaisi taikytis;
klaidos smulkios ir greitai ištaisomos;
smegenys daugiausia „atradimo režime“.
Telefonu grįsta vaikystė:
vyksta ekrane, virtualiame pasaulyje;
bendraujama be kūno, per tekstą ir jaustukus;
bendraujama su vėlavimu (įrašai, komentarai);
su didele auditorija iš karto;
grupėse, iš kurių išeini vienu paspaudimu;
klaidos gali tapti viešos, plisti ir likti amžiams;
smegenys daugiausia „gynybos režime“.
Svarbu suprasti, kad Haidtas nekaltina vien technologijų. Jo istorija turi dvi linijas. Pirmoji prasidėjo dar 9-ajame dešimtmetyje: tėvai tapo baimingesni, vaikai nustojo laisvai žaisti lauke be suaugusiųjų. Antroji atėjo apie 2010 m. su išmaniaisiais telefonais. Kai vaikų jau nebuvo kieme, ekranas lengvai užpildė visą tuščią laiką.
Iš šios diagnozės kyla keturios pagrindinės reformos, prie kurių autorius grįžta per visą knygą:
Jokių išmaniųjų telefonų iki vidurinės mokyklos (apie 14 metų). Iki tol tik paprastas telefonas skambučiams ir žinutėms.
Jokių socialinių tinklų iki 16 metų.
Mokyklos be telefonų visą dieną, nuo pirmos iki paskutinės pamokos, įskaitant pertraukas.
Daug daugiau laisvo žaidimo ir savarankiškumo realiame pasaulyje.
Autorius pabrėžia, kad šios reformos beveik nieko nekainuoja ir veikia net be valstybės pagalbos. Taip pat jos veikia tik tada, kai jas įgyvendina daug šeimų ir mokyklų kartu. Jei taip pasielgtų dauguma vienos bendruomenės, Haidto nuomone, per dvejus metus būtų matyti aiškus paauglių psichikos sveikatos pagerėjimas.
Pagrindinė knygos idėja
Knyga sudaryta iš keturių dalių, ir jų logika primena gydytojo darbą. Pirmiausia nustatomi simptomai (1 dalis), tada išsiaiškinama ligos istorija (2 dalis), paskui – kaip veikia pati liga (3 dalis), ir galiausiai skiriamas gydymas (4 dalis).
Knygos turinys
Haidtas pradeda nuo duomenų. Iki 2010 m. paauglių psichikos sveikatos rodikliai buvo gana stabilūs. Paskui, per kelerius metus, grafikai staiga šoka aukštyn. Autorius tai vadina „ledo ritulio lazdos“ forma.
Keli pavyzdžiai iš JAV duomenų:
Didelės depresijos epizodų tarp 12–17 metų paauglių nuo 2010 m. padaugėjo maždaug 150 proc., t. y. apie 2,5 karto. 2020 m. kas ketvirta paauglė mergaitė per metus patyrė didelės depresijos epizodą.
10–14 metų mergaičių apsilankymų skubiosios pagalbos skyriuose dėl savižalos per 2010–2020 m. padaugėjo beveik tris kartus.
Tos pačios amžiaus grupės mergaičių savižudybių skaičius per 2010–2021 m. išaugo 167 proc.
Svarbiausia autoriaus pastaba: dauguma šio augimo įvyko dar prieš COVID-19 pandemiją. Pandemija tik paspartino jau prasidėjusį procesą.
Haidtas atsako ir į kai kuriuos skeptikų klausimus. Gal jaunimas tiesiog atviriau kalba apie savo savijautą? Iš dalies taip, bet savižalos ir hospitalizacijų skaičiai yra elgesio, o ne savijautos duomenys. Gal kalta ekonominė krizė ar klimato kaita? Tada labiausiai turėtų būti nukentėję vyresni jaunuoliai, o ne 10–14 metų mergaitės. Be to, JAV nedarbas visą dešimtmetį mažėjo, o paauglių depresija augo.
Pagrindinis argumentas: tas pats reiškinys tuo pačiu metu matomas daugelyje šalių (JAV, Kanadoje, JK, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Šiaurės šalyse). PISA duomenimis, nuo 2012 m. 15-mečiai visame Vakarų pasaulyje dažniau sako, kad mokykloje jaučiasi vieniši ir atstumti. Bendra priežastis turėjo būti kažkas, kas pasikeitė visur vienu metu. Haidto atsakymas: išmanusis telefonas su priekine kamera (2010 m.), „patinka“ mygtukai (2009 m.), „Instagram“ populiarėjimas (2012 m.) ir nuolatinis internetas kišenėje.
1 dalis. Banga: kas įvyko apie 2012-uosius?
Ši dalis turbūt vertingiausia pedagogui, nes paaiškina, ko vaikui iš tikrųjų reikia, kad užaugtų sveikas.
Vaikystė yra kultūrinė pameistrystė. Žmogaus vaikystė neįprastai ilga, nes per ją vaikas mokosi savo bendruomenės kultūros. Evoliucija tam įdėjo tris stiprius poreikius:
Laisvas žaidimas. Tai „vaikystės darbas“. Žaisdami vaikai mokosi spręsti konfliktus, laikytis taisyklių, susitarti, pakelti pralaimėjimą. Svarbu, kad žaidimą valdytų patys vaikai, o ne suaugusieji. Haidtas cituoja psichologą Peterį Gray: kai įsitraukia tėvai, mokytojai ar treneriai, žaidimas tampa mažiau laisvas ir mažiau naudingas.
Sinchronizacija („susiderinimas“). Nuo kūdikystės vaikai mokosi „paduoti ir atmušti“ kaip tenise: žvilgsnis, šypsena, atsakas. Vėliau iš to auga plojimų žaidimai, bendros dainos, šokiai. Bendras ritmas kuria pasitikėjimą.
Socialinis mokymasis. Vaikai kopijuoja tai, ką daro dauguma (konformizmo polinkis), ir tuos, kurie atrodo gerbiami (prestižo polinkis). Socialiniai tinklai šiuos mechanizmus „nulaužia“. Per valandą vaikas pamato tūkstančius įrašų su „patinka“ skaičiais, o pavyzdžiu tampa ne mokytojas ar kaimyno meistras, o influenceris, kuris žinomas tik tuo, kad žinomas.
Jautrusis laikotarpis. Haidtas remiasi tyrimais, rodančiais, kad apie 9–15 metus vaikas ypač lengvai „įsirašo“ savo aplinkos kultūrą. Ta kultūra tampa jo tapatybės dalimi. Tačiau būtent šiame amžiuje dauguma vaikų gauna pirmąjį išmanųjį telefoną. Britanijos tyrimas, kurį cituoja autorius, rodo, kad socialinių tinklų žala labiausiai jaučiama mergaitėms 11–13 metų, o berniukams 14–15 metų.
Atradimo ir gynybos režimai. Tai viena naudingiausių knygos sąvokų mokytojui. Smegenys turi du režimus:
Atradimo režimas įsijungia, kai aplinka saugi. Vaikas smalsus, drąsus, nori bandyti naujus dalykus, mokosi.
Gynybos režimas įsijungia, kai jaučiama grėsmė. Vaikas ieško pavojų, atsargus, laikosi savo grupės, mokosi mažiau.
Nerimastingas vaikas didesnę laiko dalį praleidžia gynybos režime. Laisvas žaidimas realiame pasaulyje stumia link atradimo režimo, o telefonu grįsta vaikystė – link gynybos.
Vaikai yra antitrapūs. Haidtas pasakoja apie „Biosphere 2“ eksperimentą Arizonoje. Stiklinėje kupolo aplinkoje auginti medžiai augo greitai, bet nulūždavo nesulaukę brandos. Priežastis: nebuvo vėjo. Be vėjo medis neužaugina tvirtų šaknų ir „streso medienos“. Vaikai panašūs: jiems reikia nedidelių iššūkių, nesėkmės, susidūrimų, kad užaugtų stiprūs. Imuninei sistemai reikia susitikti su mikrobais, o psichikai – su gyvenimo nepatogumais.
Rizikingas žaidimas. Norvegijos tyrėjai Ellen Sandseter ir Leifas Kennairas išskyrė šešis rizikos tipus, kurių vaikai patys ieško: aukštis (laipiojimas), greitis (supynės, čiužyklės), pavojingi įrankiai, pavojingi elementai (ugnis, vanduo), „imtynės“ ir pasislėpimas ar pasiklydimas. Šie žaidimai turi priešneriminį poveikį: vaikas pats įveikia savo baimę. Viena vasaros stovyklos vadovė Haidtui pasakė: „Norime matyti mėlynes, ne randus.“
Saugumizmas (angl. safetyism). Nuo 9-ojo dešimtmečio angliakalbėse šalyse tėvai tapo daug baimingesni, nors realus pavojus vaikams gatvėje mažėjo. Senesnių kartų žmonės pasakoja, kad vieni iš namų eidavo jau 6–8 metų, o Z karta – tik 10–12 metų. Saugumas tapo „šventu“ dalyku, dėl kurio aukojama viskas kita.
Perėjimo ritų nebuvimas. Tradicinėse kultūrose vaikas tampa suaugusiuoju per aiškius ritualus. Šiandien tokie etapai beveik išnyko, o internete amžius visai neturi reikšmės. Ten „visi yra to paties amžiaus“. Haidtas siūlo atkurti „kopėčias“: kas antrus metus suteikti vaikui naujų laisvių ir atsakomybės.
6 m. Šeimos atsakomybė: nuolatinės namų pareigos, kišenpinigiai už jas.
8 m. Vietinė laisvė: žaisti kieme su draugais be suaugusiųjų, nueiti į artimą parduotuvę.
10 m. Klajonių amžius: platesnis spindulys, paprastas mygtukinis telefonas.
12 m. Pameistrys: suaugę mentoriai be tėvų, pirmieji uždarbiai.
14 m. Vidurinės mokyklos pradžia: pirmasis išmanusis telefonas.
16 m. „Interneto pilnametystė“: socialinių tinklų paskyros.
18 m. Teisinė pilnametystė.
2 dalis. Priešistorė: kaip praradome žaidimais grįstą vaikystę?
Apibendrindami pokalbį, mokytojai ne kartą šią knygą pavadino „mokytojo biblija“. Šiek tiek juokaujant, tačiau su labai aiškia mintimi – tai knyga, kurią verta turėti savo lentynoje. Ji padeda susidėlioti mintis, suteikia pastiprinimo, primena apie mokytojo savivertę ir siūlo konkrečius įrankius kasdienėms situacijoms. Net nuskambėjo mintis, kad tokia knyga galėtų būti dovanojama kiekvienam pradedančiam mokytojui baigus studijas ar pradėjus dirbti mokykloje.
„Mokytojo biblija“ - su šypsena
David Yeager knyga „10 to 25“
Antroji skaityta knyga – David Yeager „10 to 25“ – nukėlė diskusiją į kitą temą. Ji leido pažvelgti į jauną žmogų iš mokslinių tyrimų perspektyvos. Autorius savo knygoje aiškina, kaip mąsto jauni žmonės nuo dešimties iki dvidešimt penkerių metų ir kas iš tiesų juos motyvuoja. Knyga padeda suprasti, kad dažnai problema nėra motyvacijos stoka. Problema gali slypėti tame, kaip su jaunu žmogumi kalbama. Joje aiškiai išryškinama, kad paaugliams ir jauniems suaugusiesiems itin svarbu jaustis gerbiamiems, matomiems ir vertinamiems. Būtent tai tampa pagrindu jų įsitraukimui, norui bendradarbiauti ir augti. Nors apie šią knygą susitikime pasisakymų buvo mažiau, mokytojai sutiko, kad ji ypač vertinga dirbantiems su vyresniais mokiniais: dalykų mokytojams, gimnazijų pedagogams, dėstytojams. Tai knyga, kuri leidžia ne tik geriau suprasti jauną žmogų, bet ir peržiūrėti savo bendravimo būdus. Ji kviečia įsivertinti, kurios mokytojo frazės kuria ryšį, o kurios gali jį nutraukti. Kur pokalbyje atsiranda pagarba, o kur – kontrolė. Kur mokinys jaučiasi matomas, o kur tik vertinamas.
Mokytojų klubo veiklą vykdo L. Loginovienė ir M. Gaveniauskė.
Individualios veiklos nr. 1178080
El. p.: mokytojuklubas.info@gmail.com