Kokias klasės valdymo strategijas taiko pirmųjų metų pradinių klasių mokytojai?
Šaltinis: Woodcock, S., ir Reupert, A. (2024). First-year primary teachers' classroom management strategies: Perceptions of use, confidence, and effectiveness. Journal of Education for Teaching, 50(1), 90–106.
Klasės valdymas laikomas viena sudėtingiausių, tačiau svarbiausių kompetencijų, kurias turi įvaldyti pradedantys mokytojai. Nors tyrimai aiškiai rodo, kad besirengiantys ir pradedantys mokytojai susiduria su sunkumais valdant klasę, mažiau žinoma, kokias konkrečias strategijas jie iš tikrųjų taiko ir kuriomis jaučiasi pasitikintys. Australijos tyrėjai Stuart Woodcock ir Andrea Reupert nusprendė tai išsiaiškinti, apklausdami pirmų metų pradinių klasių mokytojus Naujajame Pietų Velse.
Įvadas
Tyrime dalyvavo 156 pirmų metų pradinių klasių mokytojai iš Naujojo Pietų Velso (Australija) – 17 proc. vyrų ir 83 proc. moterų. Visi dalyviai buvo neseniai (prieš 2–3 mėnesius) baigę studijas ir dirbo visos darbo dienos, nuolatinį darbą. 75 proc. dalyvių buvo jaunesni nei 25 metų, 20 proc. – 25–35 metų amžiaus, o 5 proc. – vyresni nei 35 metų.
Duomenys rinkti naudojant autorių sukurtą klausimyną „Elgesio valdymo praktikų apklausa" (SOBMP), apimantį 31 klasės valdymo strategiją. Mokytojai kiekvieną strategiją vertino trimis aspektais – naudojimo dažnumu, pasitikėjimu ją taikant ir suvokiamu veiksmingumu – penkiabalėje Likerto skalėje. Faktorinės analizės būdu strategijos suskirstytos į penkias grupes: prevencinės strategijos (pvz., socialinių-emocinių kompetencijų ugdymas, klasės taisyklių aptarimas), programos diferencijavimas, paskatinimai (apdovanojimai), lengvos korekcijos strategijos (pvz., priartėjimas prie mokinio, netinkamo elgesio ignoravimas) ir intensyvesnės korekcijos strategijos (pvz., siuntimas į „laiko išėjimą“, elgesio sutartys, kreipimasis į direktorių).
Kas buvo tirta?
Mokytojai vienodai dažnai naudojo keturias švelnesnes strategijų grupes – paskatinimus, prevencines priemones, programos diferencijavimą ir lengvą korekciją (pvz., priartėjimą prie mokinio ar trumpą įspėjimą). Tarp šių keturių reikšmingo skirtumo nebuvo. Tuo tarpu griežtesnes, intensyvesnes korekcijos priemones (siuntimą pas direktorių, tėvų informavimą) jie taikė gerokai rečiau nei bet ką kitą.
Labiausiai mokytojai pasitikėjo paskatinimais, po to – prevencija, tada lengva korekcija, o diferencijavimu pasitikėjo mažiausiai iš „švelniųjų" strategijų – nors, kaip minėta, patys jį taikė gana dažnai. Tai rodo tam tikrą įtampą: diferencijuoti programą jie bandė, bet nesijautė dėl to labai tvirtai. Mažiausiai pasitikėjimo buvo intensyviai korekcijai.
Veiksmingiausiomis strategijomis mokytojai laikė paskatinimus, prevenciją ir diferencijavimą. Lengvą korekciją jie vertino kaip mažiau veiksmingą už šias tris, o intensyvią korekciją – kaip mažiausiai veiksmingą iš visų strategijų.
Reikšmingų skirtumų tarp vyrų ir moterų praktiškai nebuvo. Tarp jaunesnių ir vyresnių mokytojų taip pat skirtumų beveik nerasta – išskyrus tai, kad vyresni šiek tiek dažniau taikė diferencijavimą.
Mokytojai vienodai dažnai remiasi keturiomis švelnesnėmis strategijomis, tačiau aiškiai labiausiai pasitiki ir vertina paskatinimus bei prevenciją; diferencijavimą taiko, bet juo nelabai pasitiki; o griežtesnių korekcijos priemonių beveik vengia visais atžvilgiais – nei naudoja, nei jomis pasitiki, nei laiko veiksmingomis.
Kas buvo nustatyta?
Pirmų metų mokytojai Naujajame Pietų Velse dažnai taiko paskatinimus, prevencines, diferencijuotas ir lengvos korekcijos strategijas.
Labiausiai pasitikima paskatinimais ir prevencinėmis strategijomis.
Lengvos korekcijos strategijos suvokiamos kaip mažiau veiksmingos nei paskatinimai, prevencija ir diferencijavimas.
Reikšmingų lyties skirtumų klasės valdymo strategijose nenustatyta; amžiaus skirtumai taip pat minimalūs, išskyrus diferencijavimo dažnumą.
Santykinai žemesnis pasitikėjimas diferencijavimu, nepaisant dažno jo taikymo ir suvokiamo veiksmingumo, rodo šios srities sudėtingumą ir poreikį stiprinti mokytojų kompetenciją čia.
Išvados
Būtina remti pradedančius mokytojus pirmaisiais darbo metais ir tęsti profesinį tobulėjimą, ypač diferencijavimo srityje, siekiant išvengti mokytojų streso, nerimo ir perdegimo.
Būsimos profesinio tobulėjimo programos turėtų pabrėžti prevencinių, proaktyvių strategijų svarbą, pripažįstant, kad prevencija yra veiksmingesnė nei intervencija, o klasės valdymas, ugdymo turinys ir mokymas yra glaudžiai susiję.
Reikėtų aiškiai aptarti prevencinių ir korekcinių strategijų santykį profesinio rengimo programose.
Programos diferencijavimo mokymas turėtų būti stiprinamas, atsižvelgiant į santykinai žemesnį mokytojų pasitikėjimą šia sritimi.
Intensyvesnės korekcijos įgūdžių ugdymas taip pat svarbus, tačiau turėtų būti pateikiamas akcentuojant prevencijos svarbą, o ne kaip pagrindinė priemonė.
Profesinio tobulėjimo programose vertėtų taikyti įvairius metodus – vaidmenų žaidimus, atvejų analizes, refleksijos dienoraščius, mentorystę mokykloje.
Tolesniuose tyrimuose reikėtų stebėti pradedančius mokytojus per pirmuosius penkerius darbo metus, siekiant suprasti, ką ir kada jie išmoksta.
Autorių rekomendacijos
Mokytojų klubo veiklą vykdo L. Loginovienė ir M. Gaveniauskė.
Individualios veiklos nr. 1178080
El. p.: mokytojuklubas.info@gmail.com