Tu neprivalai žinoti visų atsakymų
Ligita Petrauskienė
Mokytojo kelias Ligitą Petrauskienę lydėjo nuo pat vaikystės. „Dar būdama maža piešiau piešinius, kur aš - mokytoja. Ir tas noras nuo mažens niekur nedingo, jis augo kartu su manimi", - prisimena ji. Mokyklos laikais, per Mokytojo dieną, kai vienuoliktokai ir dvyliktokai galėdavo pavaduoti mokytojus, ji vis rinkdavosi būti pradinukų mokytoja, norėdama „pasimatuoti" šį vaidmenį. Todėl dvyliktoje klasėje pasimetimo, kur stoti, nebuvo - pirmu numeriu ji įstojo, kaip ir norėjo, į Pradinio ugdymo pedagogiką LEU.
Baigusi bakalauro studijas ir gavusi ne vieną darbo pasiūlymą sostinėje, Ligita grįžo į savo mylimą Dzūkiją ir Alytuje pradėjo dirbti ne pradinių klasių, o priešmokyklinio ugdymo mokytoja - šį darbą dirba iki šiol. „Priešmokyklinis ugdymas - mano aukso viduriukas", - sako ji. Vėliau ji dar baigė ikimokyklinį ugdymą pagal projektą „Tęsk", o 2023 metais - ir Švietimo vadybos studijas. Šiuo metu mokytoja dirba Alytaus Šaltinių progimnazijoje.
„Mano kasdienybėje nėra rutinos, - sako Ligita. - Na, išskyrus Ryto ratą ir jo tradicijas. O toliau - kiekviena diena vis kitokia." Visko vaikai mokosi per žaidimą, todėl jos kasdienybė garsi, kupina judesio ir klausimų, kartais - varginanti. Daugiausia jėgų pareikalauja noras kiekvienam vaikui skirti po vienodai dėmesio, todėl kartais tenka dirbti ir po darbo valandų. Labiausiai džiugina vaikų pergalės - net jei jos ir atrodo labai mažytės.
Kasdienybė be rutinos
Save kaip mokytoją Ligita apibūdina taip - atsakinga, empatiška, įkvepianti.
Trys žodžiai apie save
Advento skaitiniai
Projektas, likęs jai iki šiol pačiai širdyje, - „Advento skaitiniai". Mokytoja su grupe parengė kvietimą administracijai, mokiniams, tėvams ir kitiems mokyklos bendruomenės nariams, kviesdama juos ateiti paskaityti vaikams skaitinių. Svečias perskaitydavo pasirinktą pasaką, o tuomet visi pasidalindavo šiluma, siųsdami vieni kitiems kalėdinį žaisliuką - burbuliuką su šviesele, tikėdami, kad taip perduoda vieni kitiems šilumą, lydinčią visą dieną. „Vaikai dar ilgai apie tai kalbėjo ir sausio mėnesį klausė, kada dar tokius gražius rytmečius turėsime", - pasakoja Ligita.
Meilutis, žvaigždučių stiklainiukas ir mokymasis žaidžiant
Geriausiai jos veiklose veikia tai, kas vaikams leidžia mokytis aktyviai, žaidžiant - taip, kad jie nė nesuprastų, jog mokosi.
Grupėje, kuri vadinasi „Pelėdžiukai", apsigyvenęs draugas - Pelėdžiukas, kurį vaikai pavadino Meilučiu. Kiekvieną savaitę Meilutis iškeliauja pas vis kitą vaiką, tampa jo dienos ir nakties draugu - žaidžia, keliauja, ilsisi, stebi pasaulį, dažnai gauna ir papildomą užduotį - kartu paskaityti ar paskaičiuoti. Grįžę į grupę, vaikai dalinasi Meilučio nuotykiais. „Tokiu būdu ugdome kalbinius gebėjimus, emocinį ryšį ir bendruomeniškumą, - sako mokytoja. - Vaikai, net ir patys nedrąsiausi, pasakodami apie Meilučio nuotykius, pradeda drąsiai kalbėti." Į šį procesą įsitraukia ir tėvai, kartu su vaikais fotografuodami, filmuodami ir ruošdami pristatymus.
Grupėje veikia ir elgesio bei motyvacijos sistema „Žvaigždučių stiklainiukas" - vaikai kasdien įsivertina savo dalyvavimą veiklose, elgesį ir susitarimų laikymąsi. Kai stiklainiukas prisipildo, tėvai vaiką apdovanoja siurprizu. „Kartu mokomės, kad geri darbai ir pastangos visada pastebimi, o tikslai pasiekiami mažais žingsneliais", - pastebi Ligita.
Pasisveikinimo plakatas ir skiemenimis parašyta aplinka
Su mokyklinukais mokykloje Ligita dirba pirmuosius metus, todėl minties mes šią profesiją dar nebuvo kilę. Tačiau mintis palikti darbą buvo aplankiusi tuomet, kai ji dirbo mokytoja darželyje. Būdama viena iš dviejų jaunų mokytojų tarp vyresnių kolegių, ji jautėsi tarsi varžybose. Jautė apkalbas ir jausmą, kad, stengdamasi dėl vaikų ir dirbdama su meile, tarsi dalyvavo varžybose. Gerai, jog tai tęsėsi tik metus ir vėliau su kolegėmis atrado ryšį. Pirmuosius metus jai padėjo direktorė, kurią ji vadina dovana savo, kaip švietimietės, kelyje - pokalbių su ja visada užtekdavo, kad vėl atrastų ramybę ir kitą požiūrio kampą. Su ja mokytoja ryšį palaiko iki šiol.
Skaudžiausias momentas
Ligitai labai svarbus ryšys su vaikais - kad vaikas jaustųsi pastebėtas. Vienas iš būdų tai kurti - pasisveikinimo pasirinkimas. Klasėje kabo pasisveikinimo plakatas, kuriame vaikas visuomet gali pasirinkti, kaip nori pasisveikinti - nuo linktelėjimo iki apsikabinimo, kurį, pasak mokytojos, dažniausiai ir renkasi vaikai.
Kadangi jos grupėje ugdomi priešmokyklinukai, dar tik besimokantys skiemenuoti ir skaityti, beveik viskas aplinkoje, net susitarimai, parašyta skiemenimis. „Manau, kad tai labai svarbu, nes visa aplinka orientuota į vaikus ir jų gebėjimus", - sako ji.
Sunkus laikotarpis ir direktorė, kuri tapo dovana
Galėdama pakeisti vieną dalyką Lietuvos švietime, Ligita rinktųsi mažesnes klases ir daugiau dėmesio kiekvienam vaikui, mažiau biurokratijos, o mokytojams skirtų mokytojų asistentus.
„Mokytoja Saulė"
Kad pasirinko teisingą profesiją, Ligita supranta beveik kasdien - iš vaikų šypsenų, jų piešinių ir apkabinimų. Per priešmokyklinio ugdymo Ryto ratą, kai visi susėda ratu ir pasisveikina, jos mokiniai šiemet visuomet vieningai sakydavo: „Labas rytas, mokytoja Saule." Paklausus, kodėl jie taip ją vadina, nors jos vardas Ligita, vaikai atsakė: „Nes mes tave mylim, tu mums kaip Saulė šilta." „Tai kiekvieną rytą tyliai pagalvodavau, kad čia turbūt tikrai mano vieta", - sako mokytoja.
Apie mitą, kad mokytojai dirba tik iki pietų
Skaudžių momentų per savo pedagoginį kelią Ligita neturėjusi daug. Skaudžiausia buvo girdėti apkalbas iš kolegių, esą ji įdarbinta per pažintis. „Bet išmokau vieną dalyką - tai, ką kiti žmonės kalba apie mane (nebūtus dalykus), nieko neparodo apie mane, tačiau labai daug parodo apie save", - sako ji.
Ko norėtųsi švietime?
Pasak Ligitos, dauguma žmonių galvoja, kad būti mokytoju yra lengva, o priešmokyklinio ugdymo mokytojos darbas - tik žiūrėti vaikus ir mylėti. Iš tiesų mokytojai dažnai dirba ir po darbo valandų - planuoja pamokas ar renginius mintyse ruošdami vakarienę, dirba vakarais, kai visi kiti šeimoje jau miega.
Du eurai iš dėkingumo
Labiausiai įsiminęs momentas - kai viena ugdytinė atėjo su pinigine ir padavė mokytojai 2 eurus. Paklausta, kodėl, mergaitė atsakė: „Mokytoja, aš tokia dėkinga, kad Jūs mus visus taip kantriai mokot, taigi skaityt mokyt yra taip sunku, o aš jau su jūsų pagalba ir 6 išmokau į tą pusę rašyt, tai čia jums padėka." „Šita mano ugdytinė ypatingai įstrigus, ji išskirtinė. Tikiu, kad kada nors per televiziją ją pamatysime kokiame garsiame filme kaip pagrindinę aktorę", - šypsosi Ligita.
Patarimas sau ir kolegoms
Sau, tik pradėjusiai dirbti mokykloje, Ligita šiandien pasakytų: „Tu neprivalai žinoti visų atsakymų. Nelygink savo pirmųjų metų su kitų dešimtaisiais. Net ir pradedantysis mokytojas gali ir yra geras." Ir pridurtų - būk tokia mokytoja, kokios pačiai būtų reikėję vaikystėje.
Pavargusiam mokytojui ji norėtų priminti, kad nuovargis nereiškia, jog jis yra prastas mokytojas - dažniausiai jis reiškia, kad žmogus labai ilgai atidavė daug savęs. „Pasiūlyčiau prisiminti ne šias sunkias dienas, kurias dabar išgyveni, o vaiką, kuris pirmą kartą perskaitė žodį, tavo padedamas. Vaiką, kuris išdrįso pakelti ranką ar nusišypsojo tau todėl, kad tu juo patikėjai", - sako ji. Galbūt užtenka pailsėti ir tinkamai susidėlioti prioritetus, priduria mokytoja, pasidalindama mėgstamiausia savo fraze - „Viskas praeina. Ir tai praeis."
Mokytojų klubo bendruomenei Ligita linki likti ta vieta, kurioje nesilyginama ir nesivaržoma, o įkvepiama viena kitą. „Nepamirškime, kad už kiekvienos klasės durų dirba - pirmiausia - žmogus (tik paskui mokytojas), kuriam kartais nereikia jokių patarimų, o tiesiog padrąsinančio žodžio, nuoširdaus pagyrimo ir tylaus pasakymo, kad jis nėra vienas", - sako ji.
Įdomu!
Kava ar arbata?
Ir tas, ir tas - priklauso nuo situacijos.
Popierius ar ekranas?
Kava.
Triukšminga ar tyli klasė?
Triukšminga.
Pirmadienis ar penktadienis?
Penktadienis.
Mėgstamiausia mokytojo frazė?
Mažasis princas" - viena tų knygų, kurią skaitant skirtingais gyvenimo etapais atrandi vis kitą prasmę, bet viena mintis visada išlieka ta pati - priminimas apie tai, kas gyvenime iš tiesų yra svarbu.
Knyga, kurią rekomenduotumėte kiekvienam?
Svarbiausia nebijoti klysti ir klausti.
Vienas IKT įrankis, be kurio jau neįsivaizduojate darbo?
Canva.
Viena mokytojo savybė, kuri svarbiausia?
Tikėjimas kiekvienu vaiku.
Kada paskutinį kartą dėl darbo pravirkote?
Labai mėgstu valgyti čipsus.
Jei nebūtumėte mokytoja, kuo būtumėte?
Švietimo įstaigos pavaduotoja - norėčiau kuruoti priešmokyklinio ugdymo mokytojus, dalintis patirtimi ir įkvėpti juos.
Vienas dalykas, kurio mokiniai apie jus nežino?
Ar kada nors atsiprašėte mokinio?
Šie metai buvo tokie nuostabūs, kad darbe verkiau tik iš laimės ir džiaugsmo - paskutinį kartą birželio antrąją, per ugdytinių išleistuves.
Taip - esu pasakiusi vardą netaisyklingai, esu suklydusi padėdama ugdytiniams spręsti konfliktą. Visuomet atsiprašau vaikų ir elgiuosi su jais pagarbiai, nesvarbu, kad jie šešerių ar septynerių metų.
Koks komentaras iš tėvų ar kolegų įstrigo ilgiausiai?
Paskutinis labiausiai įstrigęs - kai ugdytinių tėvai, netgi pradėję rinkti parašus, vieningai sakė norintys, kad mokytoja keliautų kartu su jų vaikais į pradines klases.
Kokio stereotipo apie mokytojus labiausiai nemėgstate?
Nemažai metų dirbusi darželyje, labiausiai nemėgau stereotipo, kad darbe nieko daryti nereikia, nes vaikai ten tik žaidžia.
Ligita Petrauskienė. Tu neprivalai žinoti visų atsakymų
Mokytojų klubo veiklą vykdo L. Loginovienė ir M. Gaveniauskė.
Individualios veiklos nr. 1178080
El. p.: mokytojuklubas.info@gmail.com