Loreta Šimonytė užaugo nedideliame Ignalinos miestelyje, kur mokyklų pasirinkimas nebuvo didelis, o jos mama dirbo chemijos mokytoja. „Pamenu, būdavo labai keistas jausmas, kai namų aplinkoje mama būdavo tiesiog mama, o peržengus mokyklos slenkstį ji virsdavo griežta, bet gerbiama „tamsta mokytoja"", - prisimena Loreta. Nepaisant šio stipraus šeimos pavyzdžio, pati tapti mokytoja ji neplanavo - studijuodama net dešimt vasarų praleido dirbdama geležinkeliečių stovykloje, ir tai buvo jos pirmoji neįkainojama darbo su vaikais patirtis.

Į chemiją Loreta atėjo gana praktiškai - mokykloje geriausiai išlaikė būtent šio dalyko egzaminą ir pagalvojo, kad, jei sekasi, mokytis bus lengviau ir bus galima derinti studijas su darbu. Realybė tuometiniame Pedagoginiame universitete pasirodė kitokia - chemija reikalauja milžiniškos kantrybės, gilių žinių ir ypatingo kruopštumo. Baigusi universitetą, ji įstojo į švietimo vadybos studijas, tačiau netikėtai gavo pasiūlymą trumpam - tik kol kolegė grįš iš motinystės atostogų - padirbėti mokykloje. Šiam „trumpam" pasiūlymui šiemet ji skaičiuoja jau 16-us metus. Neseniai Loreta baigė ir biologijos studijas - supratusi, kaip glaudžiai šios dvi disciplinos susijusios ir kaip viena kitą papildo pamokose.

Šiandien Loretos kasdienybė sukasi tarp dviejų skirtingų pasaulių. Dieną ji leidžia Vilniaus „Ąžuolyno" progimnazijoje su paaugliais - darbas su jais nemenkas iššūkis, tačiau jie be galo smalsūs ir žingeidūs, o vakare vyksta į Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusių mokymo centrą. Čia susitinka visiškai kitoks pasaulis - mokosi ir paaugliai, ir suaugusieji, žmonės iš skirtingų kultūrų, turintys sudėtingas gyvenimo patirtis, dėl kurių savo laiku negalėjo baigti mokyklos. „Šiame darbe turiu būti ne tik chemijos ar biologijos mokytoja, bet ir gyvenimo mentorė bei psichologė. Ir būtent tai mano darbui suteikia tikrąją prasmę", - sako ji.

Daugiausia jėgų pareikalauja kasdienis iššūkis išlaikyti šiuolaikinio jaunimo dėmesį, tačiau didžiausias džiaugsmas ateina tada, kai pamokoje įvyksta abipusis ryšys - tikroji „cheminė reakcija", kai mokiniai staiga atranda, kaip veikia juos supantis pasaulis. Vakare, suaugusiųjų centre, Loretą labiausiai džiugina mokinių branda ir sąmoningumas - žmonės, kurie mokosi ne dėl pažymio, o vedami vidinės motyvacijos.

Diena tarp dviejų pasaulių

Save kaip mokytoją Loreta apibūdina taip - energija, humoras ir kompromisas. „Mokykloje negali būti „mirusi siela" - mokiniai tai iškart pajunta. Į pamokas stengiuosi atsinešti maksimalų užtaisą, nes tik degantis mokytojas gali uždegti kitus", - sako ji apie energiją. Humorą ji sieja su noru nuimti įtampą ir paversti net sausiausią cheminę formulę kažkuo linksmu ir įsimintinu, o kompromisą - su siekiu būti ne autoritarine, o mokinių girdima mokytoja.

Trys žodžiai apie save

Chameleoniniai makaronai

Projektu, kuriuo Loreta didžiuojasi labiausiai, ji vadina „Chameleoninius makaronus". Naudodami paprastas, kiekvienuose namuose randamas priemones - raudonąjį gūžinį kopūstą kaip natūralų pH indikatorių, citrinos rūgštį ir sodą - mokiniai dažė makaronus, stebėjo spalvų kitimą ir lėkštėse kūrė valgomas kompozicijas, o vėliau namuose eksperimentavo kartu su tėvais. „Šis projektas dar kartą įrodė: genialumas slypi paprastume, o geriausiai mokslas atsiskleidžia tada, kai jis tampa gyva ir skania patirtimi", - sako mokytoja.

„Laivų mūšis" pamokoje

Neseniai dalyvavusi „Erasmus+" mokymuose Italijoje, Palerme, skirtuose žaidimais ir sužaidybinimu pagrįstam mokymui, Loreta ten susipažino su tokiomis programėlėmis kaip Baamboozle, LearningApps, Socrative ir Lupus žaidimais. Labiausiai jai įstrigo ir jau sėkmingai pamokose taikomas metodas - visiems žinomas „Laivų mūšis", kuriuo ji tikrina, kaip mokiniai išmoko chemines formules ar biologijos sąvokas. „Svarbu pabrėžti, kad kiekvienas mokytojas šį žaidimą gali lengvai pritaikyti pagal save - keisti lentelės dydį, pasirinkti visiškai kitą temą ar savo dėstomą dalyką", - pataria ji kitiems mokytojams.

Vertinimas be streso

Mokyklos karjeros pradžia Loretai buvo itin banguota - teko nuolat keisti mokyklas, dažniausiai pavaduojant susirgusias ar motinystės atostogų išėjusias koleges, o pamokų krūvis buvo per mažas, kad finansiškai išgyventi. Ji atsidūrė kryžkelėje - laviruoti tarp kelių darbų ar viską mesti ir ieškoti stabilaus darbo už mokyklos ribų. Būtent tuo metu atsirado galimybė Vilniaus „Ąžuolyno" progimnazijoje, kurioje ji sėkmingai dirba iki šiol. „Mokyklos direktorius manimi patikėjo. Nors į šią vietą pretendavo ne vienas kandidatas, jis nusprendė suteikti šansą jaunam, didelės patirties dar neturinčiam žmogui. Už šį pasitikėjimą esu jam be galo dėkinga iki šiol - jei ne šis lemtingas sprendimas, ko gero, šiandien mokykloje turbūt jau nebedirbčiau", - sako Loreta. Ir šiandien kartais ją aplanko mintys apie pasitraukimą, tačiau dabar jos kyla dėl kitų priežasčių - didžiulio darbo krūvio ir emocinių iššūkių dirbant su paaugliais bei jų tėvais.

Emocinė kaukė ir aukso vidurys

Siekdama sušvelninti kontrolinių darbų keliamą stresą, Loreta kartais šalia įprasto pažymio mokinio darbe įrašo raidę iš cheminių terminų sistemos - T (tirpus), kai žinios puikiai „ištirpo" mokinio galvoje, M (mažai tirpus), kai žinios įsisavintos iš dalies, arba N (netirpus), kai žinios nusėdo dugne kaip nuosėdos ir reikia „pilti naują tirpiklį", tai yra - kartoti temą. Toks žymėjimas padeda vaikams žaismingai ir be įtampos suprasti savo pasiektą lygį.

Kryžkelė, kurioje padėjo direktoriaus pasitikėjimas

Skaudžiausiu savo pedagoginio kelio momentu Loreta laiko supratimą, kad profesinėje kasdienybėje kartais negali būti visiškai savimi. Per didelis nuolaidumas leidžia mokiniams greitai peržengti ribas, o per didelis griežtumas sukuria baimę, kuri nėra tas ryšys, kuris turėtų jungti mokinį ir mokytoją. „Dirbant su sudėtingesnėmis, triukšmingesnėmis klasėmis, kartais tenka užsidėti tam tikrą emocinę kaukę, perlipti per save ir parodyti charakterio savybes, kurios gyvenime man nėra būdingos. Man, kaip žmogui, tai yra didžiausias iššūkis ir vidinis skausmas", - sako ji.

Buvę mokiniai, kurie sugrįžta

Kad pasirinko teisingą profesiją, Loreta supranta tuomet, kai į mokyklą sugrįžta buvę mokiniai - jau studentai ar sėkmingai dirbantys suaugę žmonės - ir pirmiausia užsuka aplankyti būtent ją. Dar stipresnis patvirtinimas - jų žodžiai, kad tolesnį kelią su chemija jie pasirinko todėl, kad mokykloje būtent ji juos sudomino ir motyvavo. „Ko gero, nėra kitos tokios prasmingos profesijos, kurioje sulauktum tiek tikro, gyvo grįžtamojo ryšio", - sako mokytoja.

Apie nematomą darbą ir atostogas, kurios nėra prabanga

Pasak Loretos, didžiausia visuomenės klaida - vertinti mokytojo darbą tik pagal tai, ką mato iš šalies: trumpesnę darbo dieną ir ilgas vasaros atostogas. Tikroji „virtuvė" - valandos, praleistos taisant kontrolinius darbus, kuriant naujas užduotis bei ruošiantis pamokoms - lieka nematoma. „Būtent todėl ilgos mokytojų atostogos yra ne prabanga, o būtina sąlyga fiziškai ir empatiškai atsistatyti, kad rudenį vėl galėtum kokybiškai dirbti su vaikais", - sako ji, pastebėdama, kad kritikai, kuriems pasiūloma patiems ateiti padirbėti į mokyklą, vieningai atsisako.

Mokykla be namų darbų

Galėdama pakeisti vieną dalyką Lietuvos švietime, Loreta rinktųsi visišką namų darbų panaikinimą, pritaikant suaugusiųjų pasaulio taisyklę - jokių darbų nesinešame į namus. Pamoką ji dalintų į dvi dalis: pirmąsias dvidešimt minučių mokytojas paaiškina esmę, o likusį laiką mokiniai skiria praktinėms užduotims, tuo metu mokytojui dirbant kaip mentoriui. „Mokytojas tuo metu mato tikrąjį mokinio žinių lygį, o ne tai, kaip gerai jis moka naudotis internetu ar tėvų pagalba. Mokykla liktų mokykloje, o namai virstų vieta, skirta poilsiui, šeimai ir pomėgiams", - sako ji, pridurdama, kad prieš tai reikėtų susiaurinti mokymo programas.

Chemija, kuri arba išgelbės, arba sudegins

Labiausiai Loretai įsiminė mokinys, kuris nuolat ginčydavosi, kad chemija realiame gyvenime yra visiškai nenaudinga - kol vieną dieną atėjo į pamoką su nudegusia ranka, nutikusia mėginant namuose „moksliškai" išvalyti mamos kilimą actu, soda ir stipriu balikliu. Nuo to karto jis tapo pačiu aktyviausiu pamokų dalyviu ir visiems kartodavo: „Chemija jus arba išgelbės, arba sudegins!"

Patarimas sau ir kolegoms

Sau, tik pradėjusiai dirbti mokykloje, Loreta šiandien pasakytų: „Nusipirk pačius patogiausius batus, pasiruošk kavos puodelį ir pamiršk tą idealų planą iš universiteto vadovėlio. Klasėje tavęs laukia ne robotai, o trisdešimt skirtingų pasaulių."

Mokytojui, kuris jaučiasi pavargęs ar svarsto palikti profesiją, ji sako: „Jei nori išeiti - išeik, bet tik tada, kai būsi pailsėjęs, o ne tada, kai tiesiog pervargai. Tu esi tas žmogus, kurio kažkas klasėje laukia labiausiai, net jei garsiai to ir nesako!"

Mokytojų klubo bendruomenei Loreta linki dažniau vieni kitiems nusišypsoti, padėti ir palaikyti, užuot ieškojus kaltų ar apkalbėjus, kodėl vieni mokytojai mylimi labiau, o kiti - mažiau. „Viskas prasideda nuo mūsų pačių: kuo patys spinduliuojame, tą ir gauname atgal iš vaikų - jie puikiai jaučia mūsų vidinę būseną ir nuoširdumą", - sako ji.

Įdomu!

Kava ar arbata?

Ekranas.

Popierius ar ekranas?

Kava.

Triukšminga ar tyli klasė?

Triukšminga.

Pirmadienis ar penktadienis?

Penktadienis.

Mėgstamiausia mokytojo frazė?

„Mokytojo išpažintis" (Algis Bitautas, Giedrė Bitautienė).

Knyga, kurią rekomenduotumėte kiekvienam?

Tikėtis gauti dešimtuką nepasiruošus chemijos kontroliniui yra tas pats, kas tikėtis, kad „Žalgirio" fano namuose ant sienos kabės „Ryto" šalikas. Teoriškai įmanoma, bet praktiškai - kosmosas.

Vienas IKT įrankis, be kurio jau neįsivaizduojate darbo?

Microsoft PowerPoint.

Viena mokytojo savybė, kuri svarbiausia?

Vesti gamtos pamoką apie gyvates man yra tikras iššūkis, reikalaujantis nugalėti vidinį jaudulį kaskart ekrane pasirodžius jų iliustracijoms.

Jei nebūtumėte mokytoju, kuo būtumėte?

Renginių organizatorė.

Vienas dalykas, kurio mokiniai apie jus nežino?

Ko mokykloje labiausiai trūksta?

Bendro atsipalaidavimo ir palaikymo. „Norėtųsi ne teorinių seminarų, o realių, praktinių įrankių, kurie padėtų stiprinti mokytojo asmenybę, padidintų emocinį atsparumą ir leistų išlaikyti vidinę ramybę bendraujant su šiuolaikiniais vaikais bei tėvais, kartu išsaugant savo jėgas bei energiją", - sako Loreta.

Įkvėpimas.

Facebook: Loreta Šimonytė

El. p.: loreta.simonyte@vilnius.eu

Mokytojų klubo veiklą vykdo L. Loginovienė ir M. Gaveniauskė.

Individualios veiklos nr. 1178080

El. p.: mokytojuklubas.info@gmail.com

Prekių pirkimo - pardavimo taisykles

Privatumo politika