Otilijos Ožalaitės kelias iki mokyklos buvo vingiuotas. Kaip ir daugelis mokytojų, ji kilusi iš šeimos, kurioje jau buvo mokytojų - jos mama taip pat pradinių klasių mokytoja. Todėl visą mokytojo darbo virtuvę Otilija matė nuo mažų dienų, o augdama vis padėdavo mamai ruoštis pamokoms, kurti skaidres. „Visą paauglystę laikiau tai tik viena iš savo pareigų namuose", - prisimena ji.

Dėl to, baigusi 12 klasių, Otilija įstojo į Vilniaus universiteto genetikos studijas. Vis dėlto po pusantrų metų ji nebegalėjo savęs apgaudinėti, kad čia jos vieta. „Nors laboratorijos sienos slepia daug paslapčių, man trūko žmonių, prasmės ir gyvybės", - sako ji. Tada Otilija priėmė, jos žodžiais, tuo metu patį drąsiausią sprendimą savo gyvenime ir pasiėmė akademines atostogas.

Tą pusmetį, iki naujų stojimų, ji įsidarbino ikimokyklinio ugdymo mokytojos asistente. „Čia turbūt supratau, kad gyvenime kai kas gali gautis tiesiog paprastai, iš jausmo." Jau tą patį rudenį Otilija įstojo į Vaikystės pedagogikos studijas ir pradėjo savo kelią mokykloje.

Įdomu tai, kad prieš metus, būdama pas tėvus, ji rado savo dar darželyje pieštą piešinį. Kitoje jo pusėje auklėtojos ranka buvo užrašyta: „Otilija, kai užaugs, svajoja tapti mokytoja". „Tad manau, kad giliai širdyje visada žinojau, kad būsiu mokytoja, tačiau kažkuriuo gyvenimo momentu tai nustūmiau į šalį", - šypsosi ji.

Savo kasdienybę mokykloje Otilija apibūdina kaip kupiną nutikimų, džiaugsmų, liūdesio akimirkų ir nesutarimų. „Kaip sakau, tikras šeimyninis gyvenimas, bet svarbiausia, kad jis yra tikras ir gyvas", - sako ji.

Geriausia jos darbe yra tai, kad net juodžiausią dieną būna daug šviesos. Ta šviesa - mokinių šypsenos, smalsūs klausimai, apkabinimai. „Mokykloje dirbant niekada nebus dienos, kad visai klasei viskas bus blogai, tad pasikeisdami ir džiuginame vieni kitus."

Daugiausia jėgų pareikalauja tai, kad nuolat gyveni su mintimis apie mokyklą, savo klasę - ką padarei blogai, ką galėjai padaryti kitaip, o kas būtų, jei būtų taip ar anaip. „Taip kartais ir naktis praeina, kol bandai atsakyti į klausimus, kurie po paros kyla iš naujo vėl ir vėl", - pasakoja mokytoja.

Tikras šeimyninis gyvenimas

Save kaip mokytoją Otilija apibūdina taip - reikli, idėjų įgyvendintoja, besimokanti.

Reikli - akademiškai, o ypač tada, kai kalba eina apie tarpusavio bendravimą ir elgesį visuomenėje. Jos mokiniai žino, kad neatlikus kokios nors užduoties jų tiesiog lauks pokalbis ir kartu bus susidėliotas veiksmų planas, kad panašios situacijos kuo mažiau kartotųsi. Tačiau jei klasėje, mokykloje ar už mokyklos ribų bendraujama nepagarbiai, tada laukia, kaip vadina mokiniai, „moralo valanda", po kurios vis tiek teks keisti savo elgesį.

Idėjų įgyvendintoja - nes jos galvoje knibžda daugybė idėjų ir svajonių, kurias ji stengiasi įgyvendinti. „Ne visoms užtenka jėgų, bet dirbant pradinių klasių mokytoja laimė, kad ko neįgyvendinai šiais metais, gali įgyvendinti kitais", - sako ji.

Besimokanti - nes dar nebuvo metų, kai dirbdama mokykloje ji pati nekrimtų mokslų universitete. Šie mokslo metai - pirmieji, kai Otilija nebesivadina studente. „Tačiau žinau, kad vis tiek mokysiuos, tik kitaip, nes esu įsitikinusi, kad dirbant švietime kitaip neįmanoma."

Trys žodžiai apie save

Pilietiškumas - pagrindinė ugdymo ašis

„Tikiu, kad kiekvienas mokytojas turi savo misiją mokykloje. Manoji - pilietiškumo kūrimas ir stiprinimas", - sako Otilija. Todėl tai viena pagrindinių jos ugdymo ašių.

Nuo pirmos klasės ji kviečia ir skatina savo mokinius dalyvauti Vasario 16-osios mokyklų eisenoje, Kovo 11-osios vėliavų nešime Gedimino prospektu, Sausio 13-osios minėjime Nepriklausomybės aikštėje. Šiuose renginiuose vaikai pamato, kad jie ne vieni - kad lietuviai yra ne tik jų klasė ar šeima, bet ir nepažįstami žmonės, kuriems rūpi ir kurie didžiuojasi, kad yra lietuviai. „Šis pavyzdys be galo įkvepia", - sako mokytoja. Ji priduria, kad čia labai reikalingas ir tėvų bendruomenės įsitraukimas, tačiau pastebi, kad metai iš metų aktyviai įsijungiančiųjų būrys didėja: „Tai tik parodo, kad pavyzdys užkrečia."

Darbai, už kuriuos niekas nepadėkos

Nors socialines-pilietines valandas renka mokiniai nuo 5 klasės, tai, pasak Otilijos, nereiškia, kad pradinių klasių mokiniai negali prisidėti prie darbų visuomenei. Su savo mokiniais ji turi tradiciją prieš lapkričio 1-ąją eiti tvarkyti apleistų ir nelankomų kapų - grėbti lapų, rinkti šiukšlių. O pavasarį jie jungiasi į aplinkos švarinimo akciją „Darom" ir tvarko pakeles bei miškus.

„Sąmoningai parenku tokias pilietines-socialines iniciatyvas, už kurias tiesiogiai niekas nepadėkos, nepaspaus rankos, negausi prizo ar apdovanojimo", - sako ji. Šių veiklų tikslas - mokyti vaikus prisidėti prie valstybės gerovės dėl to, kad rūpi aplinka, ir dėl to, kad besidarbuodami jie prisimintų tuos, kurių jau niekas nebeprisimena. Taip ugdoma empatija aplinkai ir žmonėms, kurių vaikai tiesiogiai nepažįsta, bet kurie yra jų tautiečiai.

Valstybė klasėje

Nuo trečios klasės Otilijos mokiniai giliau susipažįsta su demokratija. Dėl šios priežasties klasėje jie sukūrė savo valstybę. Balsavimo būdu buvo išrinkti Prezidentas, Seimo pirmininkas ir Ministras Pirmininkas. Vėliau Ministras Pirmininkas siūlė kandidatus į šešias klasės ministerijas: teisingumo, ekonomikos, pirmosios pagalbos, švaros, mokymosi ir kelionių. Seimui, t. y. visai klasei, patvirtinus ministrų kabinetą, ministrai rinkosi savo ministerijų komandos narius pagal iš anksto nustatytas kvotas.

Taip klasėje atsirado valstybė, kurioje kiekvienas turi savo atsakomybes bei pareigas ir dirba dėl valstybės - klasės - gerovės. Kartą per mėnesį klasės Seimas renkasi į posėdį, kuriame Seimo nariai (mokiniai) gali teikti savo pasiūlymus, iškelti esamas problemas ir ieškoti sprendimų. „Tokiu būdu ugdome mokinių sąmoningą pilietinį aktyvumą, kuris vėliau, tikiu, išaugs ir į sąmoningą jų, kaip Lietuvos piliečių, aktyvumą", - sako mokytoja.

Trečioje klasėje, mokiniams jau susipažinus su Lietuvos istorijos pagrindais, Otilija palaipsniui įtraukė juos ir į valstybinių švenčių organizavimą bei vedimą mokykloje. Patys kurdami pilietines šventes, vaikai prie jų prisiliečia kur kas giliau - ne tik dalyvaudami, bet ir prisiimdami atsakomybę už turinį, eigą bei prasmę. Tokia patirtis stiprina jų pilietinę ūgtį ir leidžia valstybinėms datoms tapti gyva, asmeniškai išgyvenama patirtimi.

Toliau auginant šį pilietiškumo projektą, šiais metais Otilija surengė pirmąjį Vilniaus miesto pradinių klasių istorijos konkursą 3-4 klasių mokiniams. Ji įsitikinusi, kad tokie konkursai skatina mokinius daugiau domėtis šalies istorija, kelti probleminius klausimus ir mąstyti apie savo šalį.

„Tikiu, kad pilietiškumas neatsiranda sulaukus aštuoniolikos. Jis užauga daug anksčiau - tada, kai vaikas pirmą kartą balsuoja klasėje, prisiima atsakomybę, padeda be atlygio ir pajunta, kad jo veiksmai turi prasmę. Mokykla tam yra pati tinkamiausia vieta. O mokytojas - žmogus, kuris gali uždegti tą kibirkštį, nuo kurios prasideda tvirtos pilietinės visuomenės augimas", - sako Otilija.

Nuo knygos iki scenos

Otilijos klasėje tikrai veikiantis metodas, susijęs su skaitomų kūrinių analize, - perskaičius kūrinį eiti žiūrėti spektaklio arba patiems jį sukurti. Todėl prieš Kalėdas ji visada stato spektaklį pagal spalio-lapkričio mėnesiais perskaitytą kūrinį. Pirmoje klasėje tai buvo „Sniego karalienė", antroje - „Vaiduokliukas", trečioje - „Kelionė į Tandadriką".

Ėjimas į spektaklius jai taip pat yra be galo svarbi ugdymo dalis. Spektaklių metu vaikai ne tik plečia savo kultūrinį ir literatūrinį išprusimą - po spektaklių klasėje visada daromos palyginamosios analizės, - bet ir formuoja įpročius, kaip elgtis teatre. Kolegoms Otilija rekomenduoja nueiti į spektaklį „Sibiro haiku" Nacionaliniame dramos teatre, „Plėšiką Hocenplocą" (Vilniaus kamerinis teatras, dabar atvyksta tik į mokyklas), šokio spektaklį „Sniego karalienė" Kauno muzikiniame teatre, „Grybų karą" Vilniaus teatre „Lėlė" ir daugybę kitų.

Belmončiai - klasės pinigai

Otilijos klasėje kaip motyvacinė priemonė veikia Belmončiai - klasės pinigai, pavadinti pagal klasės pavadinimą „Belmonto klasė". Kiekvieną penktadienį (kartais ir kas antrą, nes tarp veiklų gausos kai kada nebelieka laiko) vaikai gauna algalapius ir jiems išmokami Belmončiai. Vėliau juos galima išleisti aukciono metu ir įsigyti įvairiausių prekių - užrašų knygučių, rašiklių ar net susitikimą su mokytoja.

Mokytojo kelias - maratonas, o ne sprintas

Ar buvo momentas, kai rimtai pagalvojo išeiti iš mokyklos? Otilija prisimena laiką, kai jautėsi neišgirsta klasės tėvų bendruomenės. „Tada tikrai maniau, kad lengviausias būdas išspręsti susidariusią problemą yra išeiti", - sako ji. Vis dėlto tuomet ji galėjo atsiremti į kolegas, kurie palaikė ir saugojo. „Savo mokykloje tikrai žinau, kad turiu geriausius kolegas, kurių dėka, užpuolus bet kokiai negandai, pavyksta atsistoti ir kantriai dirbti toliau. Po tokių momentų dar kartą įsitikini, kad mokytojo kelias yra maratonas, o ne sprintas, todėl turi kantriai pasitikėti procesu."

Skaudžius momentus ji stengiasi paleisti ir prie jų negrįžti. Tačiau skaudžiausia, pasak jos, visada būna, kai jauti tėvų nepasitikėjimą vienu ar kitu klausimu, kai tėvai leidžia sau tave mokyti. „Bet turbūt per tai pereina kiekvienas pradedantis mokytojas. Atsisukusi atgal galiu pasakyti, kad tai labiausiai formuoja mane kaip stiprią ir aiškią savo viziją turinčią mokytoją. Tad skaudūs momentai - tai tiesiog augimo kelias. Kol jų yra, tol augi."

O kad pasirinko teisingą profesiją, Otilijai primena kasdieniai momentai: kai mokiniai po pamokų nenori eiti namo, kai padėkoja po pamokos, kai kreipiasi patarimo. „Visi šie kasdieniai momentai tik patvirtina, kad esi savo vietoje."

„Mokytoja, jūs - mūsų angelas sargas"

Otilijos klasėje yra mokinė, kuri moka pasakyti daug širdį suvirpinančių dalykų. Sykį ji mokytojai pasakė: „Mokytoja, jūs - mūsų angelas sargas. Visada mus saugote." „Po tokių žodžių supranti, kad tavo mokiniai tavo širdyje bet kokiu atveju užima ypatingą vietą ir kad ir kas benutiktų, vis vien jų negalėtum palikti. O kaip tik priešingai - gali viską atleisti, kad ir kaip būtų skaudu", - sako ji.

Atsakomybė - po lygiai

Kalbėdama apie tai, ką visuomenė apie mokytojus supranta neteisingai, Otilija sako, kad požiūriai labai skirtingi. Dalis visuomenės puikiai supranta mokytojus ir jais pasitiki. Kita dalis pasidalija į dar dvi grupes. Vieni mano, kad mokytojai yra stebukladariai, kurie sukurs stebuklus jiems patiems nieko nedarant. „Šiai visuomenės daliai norėtųsi priminti, kad atsakomybę už mokinio mokymosi sėkmę neša trys šalys: pats mokinys, mokinio tėvai ir mokytojas. Ir visi jie dalijasi po 33,3 proc.", - sako ji.

Kiti mano, kad tėvystė lygu pedagoginis išsilavinimas. „Kaip padėti šiai visuomenės daliai, kol kas nežinau, bet mokytojams, susiduriantiems su ja, linkiu prisiminti, kad ugdymo proceso dirigentai yra jie. Ir jūsų dirigavimas neprivalo įtikti ar patikti visiems."

Patarimas sau ir kolegoms

Sau, tik pradėjusiai dirbti mokykloje, Otilija šiandien pasakytų: „Pasitikėk gyvenimo vingiais, kurie tau yra skirti."

Mokytoją, kuris jaučiasi pavargęs ar svarsto išeiti iš profesijos, ji pirmiausia apkabintų ir paskatintų išsipasakoti žmogui, kuriuo pasitiki ir su kuriuo jaučiasi saugus. „Mes, mokytojai, mokykloje išgyvename daugybę situacijų, ir jų kaupimas mus pačius slegia. Todėl išsipasakojimas yra pigiausias vaistas, gydantis ir padedantis vadovautis ne emocijomis, o faktais. Kartais pasipasakojus didelis burbulas mūsų galvose subliūkšta ir pasirodo, kad nėra taip blogai", - sako ji. Galbūt užtenka išsimiegoti, leisti sau šiandien neištaisyti namų darbų, pabūti su brangiausiais žmonėmis. „Vis dėlto, jei niekas nebepadeda ir priimate sprendimą atsitraukti, nekaltinkite savęs, leiskite sau pailsėti ir neuždarykite mokyklos durų, nes pailsėję ar suradę savo bendruomenę vėl atrasite mokymo džiaugsmą."

Mokytojų klubo bendruomenei Otilija nori priminti: „Mokytojas kiekvieną pamoką kitus moko ne tiek to, ką žino, kiek to, kas pats yra. Todėl būkite drąsūs, unikalūs ir nesistenkite atitikti kažkieno kažkokių standartų. Aš kaip tik žaviuosi, kad Mokytojų klubo bendruomenę jungia tiek skirtingų - tiek ugdymo filosofija, tiek metodika - mokytojų."

Pasitikėti mokytojais

Jei galėtų pakeisti vieną dalyką Lietuvos švietime, Otilija suteiktų kiekvienam mokytojui autonomiją. „Pasitikiu švietimo sistemoje dirbančiais mokytojais ir manau, kad kiekvienas iš jų yra savo srities profesionalas, todėl sudaryčiau sąlygas kiekvienam mokytojui nuspręsti, ko reikia jo mokiniams", - sako ji.

Pavyzdžiui, ji sutinka, kad baigiant 4 klasę turi būti patikrinimai, tačiau mano, kad kiekvienas mokytojas gali nuspręsti, ką tikrins kiekviename dalyke. Galbūt viena mokytoja nuspręs, kad gamtos mokslų patikrinimas bus praktinio darbo atlikimas, kolegė paruoš probleminių klausimų rinkinį, o dar kitas mokytojas nuspręs, kad mokiniai turi traukti bilietą iš nagrinėtų temų ir pristatyti ją žodžiu. „Trys skirtingi būdai įvertinti mokinius, tačiau tos klasės mokytojas žino, ko reikia labiausiai. Pasitikėkime mokytojų darbu ir nestandartizuokime ugdymo proceso, nes švietime dirba profesionalai ir jie geba pasirinkti tinkamiausius metodus, atsižvelgdami į savo klasę."

Įdomu!

Kava ar arbata?

Popierius.

Popierius ar ekranas?

Kava.

Triukšminga ar tyli klasė?

Tyli. Gal todėl, kad turiu labai triukšmingą.

Pirmadienis ar penktadienis?

Penktadienis.

Mėgstamiausia mokytojo frazė?

Visos Astrid Lindgren knygos - ir mokiniams, ir suaugusiems.

Knyga, kurią rekomenduotumėte kiekvienam?

Čia turbūt geriausiai atsakytų mano mokiniai, bet kadangi turiu triukšmingą klasę, dažniausiai vartojama mano frazė yra: „Vienas kalba, kiti klauso."

Vienas IKT įrankis, be kurio jau neįsivaizduojate darbo?

Canva.

Mano mokiniai nežino, kad po jiems sunkios dienos (kai kažkas nepavyko, susipyko su draugais ir pan.) juos sapnuoju.

Jei nebūtumėte mokytoju, kuo būtumėte?

Žinau, kad vis tiek būčiau švietime. Turiu svajonę dėstyti universitete, prisidėti prie ugdymo turinio kūrimo ir rengimo. O jei visai iš fantastikos srities - išbandyti save švietimo politikoje.

Vienas dalykas, kurio mokiniai apie jus nežino?

Supratingumas.

Viena mokytojo savybė, kuri svarbiausia?

Kada paskutinį kartą verkėte ir kodėl?

Iš tiesų dažnai verkiu dėl darbo. Labai mokausi sau pasakyti, kad tai tik darbas, tačiau dirbant su žmonėmis, bent jau man, nelengva pasistatyti sieną. Savo mokinius kai kuriais atvejais esu gal per daug įsileidusi į savo širdį, tad tenka nubraukti ir džiaugsmo, ir liūdesio ašarėlę. Paskutinį kartą verkiau skaitydama mokinių atvirukus, kuriuos jie sukūrė mano gimtadienio proga.

Facebook: Otilija Ožalaitė

El. p.: otilijaozalaite@gmail.com

Mokytojų klubo veiklą vykdo L. Loginovienė ir M. Gaveniauskė.

Individualios veiklos nr. 1178080

El. p.: mokytojuklubas.info@gmail.com

Prekių pirkimo - pardavimo taisykles

Privatumo politika