Viktorijos Presaitės istorija prasideda, kaip ir daugumos - nuo darželio ir mokyklos. Ji augo apsupta laukų, besiganančių karvių, iki vėlumos kieme žaisdama su draugėmis ir vyresniąja sese. 2004 metais, kai Lietuva įstojo į ES ir NATO, Viktorija tapo pirmos klasės mokine Kauno rajono Domeikavos vidurinėje mokykloje, kuri po kelerių metų tapo gimnazija. Pirmoji klasė jai buvo sunki - kartais su ašaromis teko treniruoti ranką rašant pirmąsias rašytines raides, o matematikoje prireikdavo ne tik rankų ar kojų pirštų, bet ir liniuotės bei pieštukų. Ji iki šiol prisimena nušvitimą, kurį pajuto susapnavusi skaičiavimą dešimtimis - apie tai tėvams pasakojo dvi savaites.

Su tėvų ir vyresniosios sesers palaikymu 2016 metais Viktorija baigė ne tik mokyklą, bet ir muzikos mokyklą, buvo Mokinių tarybos narė. Kuo nori būti baigusi mokyklą, ji nežinojo iki dešimtos klasės - kol vienoje paskaitoje pranešėja pasakė žodžius, privertusius susimąstyti: „Rinkdamiesi studijas pagalvokite, ką veikėte vaikystėje." Būtent tie žodžiai atvedė ją į mokytojos kelią - juk jos pliušiniai žaislai buvo klausę ne vienos jos pamokos, susodinti prie stalo. Belikę nuspręsti tik, kokio dalyko mokytoja ji bus - žinojo vieną dalyką: pradiniam ugdymui didelis, juodas „ne".

Vis dėlto 2016 metais, gavusi brandos atestatą, LAMA BPO sistemoje pirmuoju numeriu ji pažymėjo norą studijuoti istoriją Lietuvos edukologijos universitete ir ten įstojo. Ketverius metus trukusias studijas Viktorija vadina geriausiais savo gyvenimo metais, atnešusiais draugų, kuriuos drąsiai vadina antrąja šeima, bei vidinį tobulėjimą. 2020 metais, Lietuvai ir visai Europai kovojant su pandemija, ji baigė istorijos pedagogikos bakalauro studijas. Svajojo apie istorijos mokytojos darbą, tačiau tais metais jos, kaip istorijos mokytojos, niekas neieškojo, o pati buvo per kukli ir nedrąsi ieškoti darbo. Bendrabučio kambaryje sėdinčiai jai paskambino mokykla, kurią pati baigė - pavaduotoja pasiūlė darbą, tačiau ne istorijos, o pradinių klasių mokytojos. Viktorija sutiko.

Taip nuo rugsėjo pirmosios ji tapo pradinių klasių mokytoja Domeikavos gimnazijoje, o nuo sausio - pradinio ugdymo persikvalifikavimo studijų klausytoja. Ketverius metus paskyrusi pradiniam ugdymui, po pusės metų pertraukos nuo mokytojavimo, rašydama baigiamąjį magistro darbą, ji vėl tapo pedagoge - tik jau istorijos mokytoja, ir nebe Kaune, o Klaipėdoje. Šiuo metu Viktorija dirba istorijos mokytoja Klaipėdos Liudviko Stulpino progimnazijoje.

Viktorijos žodyne mokykla ir kasdienybė yra du žodžiai, kurie negali būti vienas šalia kito - mokykloje kiekviena diena kitokia, o mokytojas, eidamas į darbą, visada turi būti pasiruošęs viskam, turėti planą A ir planą B. Kalbant apie mažus kasdienius ritualus, ji mėgsta į mokyklą ateiti anksčiau, kad galėtų peržiūrėti visas temas, kurias teks nagrinėti su mokiniais, ir pergalvoti darbus, kurie tą dieną laukia. Svarbiausias darbas - sugalvoti sau mažą tikslą: kartais jis susijęs su darbu, o kartais, kai jaučiasi emociškai pavargusi, tikslas tėra tiesiog išbūti.

Daugiausia jėgų pareikalauja dėstyti pamokas, drąsinti ir motyvuoti mokinius tomis dienomis, kai pati norėtų gulėti po antklode, pasislėpusi nuo viso pasaulio. Tačiau džiugina tai, kad atsiranda mokinių, kurie užmezga su ja ryšį - ir būtent tas ryšys tokiomis dienomis padeda nepamesti savęs. „Mokytojo darbe labiausiai vertinu tą ryšį su mokiniais, nes dalykinių žinių jie daugiau ar mažiau išmoks, tačiau ryšys su mokytoju leis mokykloje jaustis saugiau ir mokykla nebebus vieta, į kurią yra verčiama eiti ir joje būti", - sako ji.

Diena, kurios negalima suplanuoti iš anksto

Save kaip mokytoją Viktorija apibūdina taip - rami, šmaikšti ir daug diktuojanti. Rami, nes, kaip ne kartą girdėjo iš kolegų ir mokinių, nepuola kelti balso ar veltis į konfliktines situacijas. Šmaikšti, nes nevengia pajuokauti su mokiniais. O dėl diktavimo - pamokos metu ji prašo mokinių užsirašyti svarbiausią informaciją, todėl mokiniai prieš pamoką jau tradiciškai klausia: „Mokytoja, ar daug rašysim?"

Trys žodžiai apie save

Pamoka, kuri gimė iš namuose palikto atmintuko

Pamoka, kuria Viktorija iki šiol didžiuojasi labiausiai, - dviejų pamokų projektas aštuntoje klasėje. Pirmosios pamokos metu mokiniai rengė pranešimus apie istorinę asmenybę, kuria norėtų būti - trumpai pristatė biografijos faktus, dėl kokių priežasčių apie ją žinome, ką ji nuveikė, taip pat išsakė, kodėl ją pasirinko ir su kokiais iššūkiais susidurtų, jei taptų šia asmenybe. Pristatydami, mokiniai kalbėjo pirmuoju asmeniu. Klasėje apsilankė Žana d'Ark, Albertas Einšteinas, Adolfas Hitleris, Ana Frank, Antanas Smetona ir kiti. Kitą pamoką mokiniai rašė savo biografiją, atsakydami į tuos pačius klausimus, kuriuos taikė nagrinėdami pasirinktą asmenybę, tik jau trečiuoju asmeniu.

Šio projekto tikslas buvo paskatinti mokinius pažvelgti į istoriją per asmenybės prizmę ir parodyti, kad biografija - tai ne tik datų ir faktų rinkinys, bet ir pasirinkimų, vertybių bei iššūkių istorija. Vaidmens prisiėmimas skatino geriau suprasti istorinį kontekstą, ugdė empatiją, gebėjimą argumentuoti bei kritiškai vertinti istorinių veikėjų sprendimus, o antrojoje pamokoje istorijos pažinimas natūraliai susijungė su savęs pažinimu - mokiniai suprato, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra savita istorija, verta būti papasakota. Pamokų pabaigoje su mokiniais reflektavo, kad visi esame lygūs ir tik mūsų veiksmai paverčia mus istorinėmis asmenybėmis, kurių portretai nugula istorijos vadovėliuose. Kadangi šios pamokos mokiniams buvo paskutinės progimnazijoje, tai buvo tarsi nebylus palinkėjimas - būti tomis istorinėmis asmenybėmis, apie kurias kalbės ateities kartos.

Dienoraščio įrašas vietoje datų

Šeštoje klasėje, kai mokiniai visus mokslo metus mokosi apie maisto, architektūros, drabužių istoriją, Viktorija tarpiniam atsiskaitymui duoda parašyti dienoraščio įrašą iš to laikotarpio, aprašyti istorinio serialo seriją ar laišką draugui. Tokiu būdu tiek patys mokiniai, tiek ji supranta, kaip jie suvokia laikotarpį, to meto žmonių gyvenimą - jai svarbu, kad už datų ir faktų mokinys suvoktų paties laikotarpio aplinką. Kai ji pradėjo taikyti šį metodą, mokiniai iš pradžių išsigando, kad nežinos, ką daryti, tačiau, gavę atramines klausimus ir tam tikras detales, užduotį atliko visi klasėje buvę mokiniai - ją, pasak Viktorijos, lengva pritaikyti ir įvairių poreikių turintiems mokiniams.

Pasirinkimas tarp darbo ir magistro

Buvo momentas, kai Viktorija rimtai galvojo, jog užvers mokyklos duris visiems laikams. Po ketverių metų pradinių klasių mokytojos darbe ji suprato, kad pavargo - paskutiniaisiais metais turėjo pirmokus ir kartu studijavo magistrantūroje: dieną mokytoja, vakare - viešosios politikos ir saugumo magistro studijų studentė. Mokslo metų gale ji pradėjo jausti panikos atakas ir suprato, kad turi rinktis - arba darbą, arba magistro studijas, nes abiejų vienu metu tęsti neišeina. Ji gyveno darbu, kartu su mokiniais išgyveno jų emocijų kalnelius ir norėjo būti tobula mokytoja, gera visiems - kartu norėjo būti ir gera studentė.

„Tie metai mane išmokė - tobulų mokytojų nėra, o be viso to, juk esu ir asmenybė, kuriai reikia laisvo laiko, pomėgių, susitikimų su draugais, laiko su šeima", - sako ji. Studijos tapo pirmoje vietoje, teko pranešti mokyklos administracijai, kad rugsėjį į mokyklą nebegrįš. Tas rugsuo be mokyklos buvo keistas, bet jai to reikėjo - sėdėdama Kauno Ąžuolyno bibliotekoje ji rašė magistro darbą apie nereguliarią migraciją ir galvojo, kas toliau. Pokytis, kurio norėjo, atėjo netikėtai - rasta darbo skelbimo, kuriame Klaipėdoje buvo ieškoma istorijos mokytojo. Nieko nesitikėdama išsiuntė gyvenimo aprašymą, o po kelių dienų jau sėdėjo darbo pokalbyje Klaipėdoje - taip išsipildė sena svajonė gyventi šiame mieste.

Kritika

Skaudžiausias Viktorijos pedagoginio kelio momentas įvyko per paskutiniuosius metus dirbant pradinių klasių mokytoja - ji sulaukė daug kritikos ir spaudimo iš vieno mokinio mamos, buvo vadinama nekompetentinga, nemokančia dirbti ir valdyti klasės. Blogiausia buvo tai, kad ji tuo patikėjo, tikėjo visais tais žodžiais ir viduje save peikė bei graužė, pradėjo sau sakyti, kad gal jai čia nėra vietos. „Dabar suprantu, kad tai darbo dalis, kad tokios mamos ateis ir išeis, kad galbūt ji tik išliejo emocijas. Nemalonu, bet tokių situacijų reikia, kad paaugtum kaip mokytojas ir asmenybė", - sako ji.

Ryšys, kuris viską patvirtina

Kad pasirinko teisingą profesiją, Viktorija supranta iš labai paprastų momentų - kai ateina mokinys ir pasako, kad būtent ji yra ta priežastis, dėl kurios mokykloje nėra taip tamsu, kai mokiniai, vietoje to, kad eitų namo, tiesiog ateina pasikalbėti arba kartu patylėti. „Sukurtas ryšys yra tai, kas priverčia suprasti, kad esi savoje vietoje", - sako ji.

Kai mokytojas tampa viešu asmeniu

Viktorijos manymu, visuomenė mano, kad žmogus, baigęs pedagogiką, tampa viešu asmeniu - mokytoja, pastebėta vakare bare ar pasimatyme, susilaukia klausimų, kaip taip galima, o ištekėjusiai jaunai mokytojai tėvai jau pranašauja motinystės atostogas. Ji girdėjusi apie kolegę, sulaukusią komentaro iš mokinės mamos vien dėl to, kad savo socialiniuose tinkluose paskelbė nuotrauką su savo vyru. Tokiu metu, sako Viktorija, ją apima dvejopi jausmai - viena vertus, supranti, kad tėvams tikrai rūpi, pas kokį mokytoją mokysis vaikas, kita vertus, tai primena turgų, kuriame pardavinėjami mokytojai.

„Visuomenė turi suprasti, kad mokytojas yra privatus asmuo ir tai, kas vyksta už mokyklos durų, yra tik mokytojo asmeninis reikalas. Žinoma, mokytojas turi rodyti pavyzdį ir laikytis įstatymų, elgtis pagarbiai, tačiau visuomenei nebūtina sekti kiekvieno mokytojo žingsnio. Kiekvienas mokytojas yra profesionalas, turintis savo mokymo metodiką, darbo vertybes", - sako ji.

Rankinis stabdys pokyčiams

Galėdama pakeisti vieną dalyką Lietuvos švietime, Viktorija sako pirmiausia užtrauktų rankinį stabdį - kad pokyčiai turėtų laiko prigyti. „Juk Nepriklausomą Lietuvą sukūrėme ne per dieną, ar ne?" - klausia ji. Kitas pokytis, kurio norėtų, - mažiau žiūrėti į kitus ir kurti švietimo sistemą, tinkamą būtent Lietuvai.

Refleksija, po kurios prisėdo

Labiausiai Viktorijai įsiminęs mokinys - aštuntokas, kuris pamokų metu nerodydavo jokių emocijų, tiesiog ateidavo į pamokas ir sėdėdavo, nieko neskaitydavo, nekonspektuodavo, kontrolinių metu padarydavo tiek, kiek reikia teigiamam įvertinimui. Ji nuoširdžiai manė, kad su šiuo mokiniu jos „energetiniai laukai" nesutampa. Paskutinę pamoką ji paprašė mokinių parašyti refleksiją apie savo mokymąsi, apie tai, ko pamokose trūko. Perskaičiusi jo refleksiją, po keturių savirefleksijos sakinių ji rado paskutinius žodžius, skirtus jai: „Mokytoja, ačiū, jog leidote patikėti, jog šiame pasaulyje dar esama tikrų žmonių." Ji taip ir nepaklausė, ar tai buvo dėl to, kad jis gavo penketą trimestre, ar buvo kažkas daugiau. „Tai dar kartą man įrodė - nespręsk apie knygą iš jos viršelio", - sako mokytoja.

Patarimas sau ir kolegoms

Sau, tik pradėjusiai dirbti mokykloje, Viktorija šiandien pasakytų: „Gerai, kad pradėjai nuo pradinių klasių, įgavai patirties, drąsos. Pati daug ką suvokei - kaip dalinti kampu ir rašyti dailyraščiu. Nebijok, Viktorija, viskas bus taip, kaip turi būti, paleisk ir leisk gyvenimui viską sudėlioti."

Mokytojui, kuris jaučiasi pavargęs ar svarsto palikti profesiją, ji sako: „Jei turi galimybę ir galvoji išeiti - išeik. Jei tai tikrai tau, sugrįši, jei ne - bent pabandei. Visi sako, kad mokytojo darbas yra gyvenimo būdas, bet tai tik darbas. Svarbiau už mokytojo darbą esi tu. Už mokyklos sienų tu esi asmenybė, tu neturi jos aukoti vardan darbo." Ji priduria, kad fiziškai pasiilsėti lengviau nei emociškai, todėl pavargusiam mokytojui norėtų pasakyti - aš tave matau, aš tave girdžiu, tu esi svarbus.

Mokytojų klubo bendruomenei Viktorija palinkėjo: „Būkite mokiniams tokiu mokytoju, kokio jums kažkada reikėjo."

Įdomu!

Kava ar arbata?

Popierius.

Popierius ar ekranas?

Kava.

Triukšminga ar tyli klasė?

Triukšminga.

Pirmadienis ar penktadienis?

Penktadienis.

Mėgstamiausia mokytojo frazė?

Edith Eger „Pasirinkimas".

Knyga, kurią rekomenduotumėte kiekvienam?

„Ramiai, be streso."

Vienas IKT įrankis, be kurio jau neįsivaizduojate darbo?

Power Point.

Viena mokytojo savybė, kuri svarbiausia?

Viktorija vaikystėje mikčiojo.

Jei nebūtumėte mokytoju, kuo būtumėte?

Dirbčiau bibliotekoje.

Vienas dalykas, kurio mokiniai apie jus nežino?

Koks komentaras iš tėvų ar kolegų įstrigo ilgiausiai?

Po COVID-19 pandemijos tėvai sakė, kad turi pačią inovatyviausią mokytoją.

Supratingumas.

Kada paskutinį kartą dėl darbo pravirkote?

Šiais mokslo metais per aštuntokų išleistuves - pravirkdė jų parašytas laiškelis. O pirmieji metai mokykloje buvo nulaistyti ašaromis, tam net turėjo suoliuką už durų, kurį praminė emociniu suoliuku, nes ten verkdavo ir pykdavo ir jos mokiniai.

Kokio stereotipo apie mokytojus labiausiai nemėgstate?

Kad jei esi mokytojas, vadinasi, daugiau niekur neįstojai arba ėmeisi atsarginio plano. „Netiesa, mano atsarginis planas prieš 10 metų, su visa pagarba tos mokslo krypties atstovams, buvo filosofija", - sako Viktorija.

Facebook: Viktorija Presaitė

El. p.: vpresaite@gmail.com

Mokytojų klubo veiklą vykdo L. Loginovienė ir M. Gaveniauskė.

Individualios veiklos nr. 1178080

El. p.: mokytojuklubas.info@gmail.com

Prekių pirkimo - pardavimo taisykles

Privatumo politika