„Mama liepė... Kažkokiu nesuvokiamu būdu genuose užkodavo", - juokaudama savo kelią į pedagogiką pradeda pasakoti Rūta Filončikienė. Iš tiesų ji norėjo studijuoti žurnalistiką, tačiau įstojo į ekonomiką - po metų mokslus metė, supratusi, kad ekonomika ne apie ją, kad jai reikia vaikų. Taip ji atsidūrė Vilniaus pedagoginiame universitete, kur baigė bakalauro, o vėliau ir magistro studijas.

Visa Rūtos giminė sukasi apie mokyklą - seneliai ir močiutės buvo mokytojai, mama mokytoja, tetos mokytojos, net dukra mokytoja. „Kitaip turbūt sunku ir įsivaizduoti būtų save, nes nuo kūdikystės tik tokį pavyzdį mačiau. Ir kad ir kaip paauglystėje spyriojausi ir sakiau, kad niekada mokytoja nebūsiu, pasąmonėje užkoduota informacija ir prigimtiniai klodai neleidžia eiti kitu keliu, nei tau nulemta", - sako ji. Šiuo metu mokytoja dirba Vilniaus VGTU licėjuje.

Kai buvo jauna mokytoja, Rūta daug laiko ir dėmesio skirdavo klasės teminiam apipavidalinimui, taisyklių ir mokomosios medžiagos vizualizavimui. Šiandien ji suvokia, kad jaukumą ir patirtį kuria ne apklijuotos sienos, o jausmas, santykis, patirta emocija. „Todėl ir klasė kartais virsta posėdžių sale, kartais suolų sąvartynu, pilimi, mūšio lauku. Supratimas, patirtis, įspūdis išlieka, o mokomoji medžiaga kasdien vis kita, ją reikia beveik kasdien atnaujinti", - sako mokytoja.

Klasė, kuri tampa pilimi ar mūšio lauku

Sėkmingiausiomis Rūta laiko ne tas pamokas, kurių metu išmokstamos taisyklės, o tas, kuriomis išmokstama gyvenimo. Ji visada akcentuoja mokinių tėvams, kad pradinėje mokykloje ne tiek svarbios akademinės žinios, kiek asmenybės formavimas ir žmogiškumo mokykla - skaityti bei rašyti vaikai anksčiau ar vėliau išmoks, tačiau empatijos jausmą, atjautą, atsakomybę ir pareigingumą ugdyti pradinėse klasėse būtina, nes vėliau bus vėlu.

Šiais mokslo metais didžiausiu projektu-pamoka Rūta džiaugiasi labiausiai. Su trečiokais mokytasi dalintis, pajusti ir suprasti kitą žmogų, pastebėti liūdintį ar sergantį ir ištiesti pagalbos ranką. Metų pradžioje vaikai išsikėlė tikslą - uždirbti pinigų ir paaukoti juos sergantiems vaikams. Kad tai padarytų, jie mokėsi projektuoti, kurti ir ruošti objektus 3D spausdinimui, o pradžiai medžiagoms įsigyti net teko imti paskolą. Per pirmąją labdaros-paramos prekybą, vykusią per Kaziuko mugę, pavyko uždirbti virš 700 eurų.

Uždirbę pirmuosius pinigus, vaikai jau žinojo tikrąjį tikslą - bendradarbiaudama su Mamų unija, klasė susirado šešiametį Adrijų, sergantį akių vėžiu, kuris labai norėjo gyventi, draugauti su vaikais, lankyti darželį. Kadangi toks gydymas atliekamas tik Šveicarijoje ir šeimai yra nepakeliamai brangus, vaikai nutarė padėti Adrijui - toliau spausdino darbelius ir repetavo miuziklą „Mėlyna sraigė", į kurį pakvietė virš šimto svečių - tėvelių, artimųjų, licėjaus darbuotojų, Mamų unijos ir kitų organizacijų atstovų. Renginiui besibaigiant, vaikai pakvietė Adrijų į sceną, padrąsino jį dainuodami „kartu mes viską galim", papasakojo, kuo gyvena jų širdys, ir įteikė visus uždirbtus pinigus. Iš viso pavyko surinkti 1879,52 euro - ir išpildyti didžiausią berniuko svajonę, padovanojant jam paspirtuką.

„Mano vaikai įgijo net ne aukštąjį, o aukščiausiąjį gyvenimo išsilavinimą. Mačiau ir jaučiau, kiek gėrio sklandė ore, jutau tėvų braukiamą ašarą ir pasididžiavimo savo vaikais jėgą. Retai kada būna taip gera", - sako Rūta. Ji džiaugiasi, kad nė vienas klasės vaikas nepaklausė, kodėl visus pinigus atiduoda, o kas iš to jiems patiems - ir kad vaikams tapo aišku, jog dalintis reiškia ne atiduoti išaugtus batus, perskaitytą knygą ar sausainį iš pietų dėžutės, o duoti širdį.

Miuziklas, kuris išgelbėjo Adrijaus svajonę

Akių lygmenyje su vaikais

Metodų ir įrankių, kuriais Rūta džiaugiasi savo klasėje, yra daug. Pamokų metu ji dažnai su mokiniais bendrauja atsisėdusi - taip vaikams priimtiniau gauti informaciją ne iš viršaus, o akių lygmenyje. Kilus problemai - kai vaikas kažko neatsinešė, neranda ar nesupranta - ji neskuba jos spręsti pati, jei mato, kad vaikai gali susitvarkyti patys, nes mokėti susitarti, pasiskolinti, paprašyti pagalbos ar pripažinti klydus yra be galo svarbu.

Vienais metais už perskaitytas knygas vaikai gaudavo karoliukus, kuriuos po kiekvieno atsiskaitymo verdavo, o metų gale iš jų pasidarydavo kas karolius, kas apyrankes. Išvykoms Rūta naudoja ir vardines kepurytes su išsiuvinėtais vaikų vardais - jos padeda ir suskaičiuoti vaikus, ir edukacijų vadovams lengviau įsiminti kiekvieno vardą.

Žinutė kolegoms

Skaitančiam mokytojui Rūta norėtų palikti tokią žinutę: „Nebijoti svajoti, nebijoti išdykauti, juokauti, nebijoti klysti, pasakyti, kad liūdna, skauda, būti atvira su vaikais. Niekada ne vėlu pradėti, viskas pasiekiama ir įveikiama..."

Facebook: Rūta Filončikienė

El. p.: ruta.filoncikiene@vgtulicejus.lt

Mokytojų klubo veiklą vykdo L. Loginovienė ir M. Gaveniauskė.

Individualios veiklos nr. 1178080

El. p.: mokytojuklubas.info@gmail.com

Prekių pirkimo - pardavimo taisykles

Privatumo politika