Kaip dirbtinis intelektas gali padėti spręsti uždavinius, bet pakenkti mokymuisi?
Šaltinis: Bastani, H., Bastani, O., Sungu, A., Ge, H., Kabakcı, Ö., ir Mariman, R. (2025). Generative AI without guardrails can harm learning: Evidence from high school mathematics. Proceedings of the National Academy of Sciences, 122(26), e2422633122.
Vis daugiau mokinių namų darbams ir užduotims naudoja dirbtinio intelekto (DI) pokalbių robotus, pavyzdžiui, „ChatGPT“. Jie per kelias sekundes gali paaiškinti uždavinį ar pateikti jo sprendimą. Bet ar mokinys, gavęs pagalbą iš DI, iš tiesų išmoksta pats? JAV Pensilvanijos universiteto tyrėjai su kolegomis šį klausimą tyrė didelėje Turkijos gimnazijoje per matematikos pamokas. Jie lygino, kaip mokiniams sekasi, kai DI gali naudotis, ir kaip sekasi vėliau, kai DI pagalbos nebelieka.
Įvadas
Tyrimas vyko 2023–2024 mokslo metų rudens semestrą. Jame dalyvavo beveik tūkstantis 9–11 klasių mokinių iš maždaug 50 klasių. Kiekviena klasė dalyvavo keturiose 90 minučių matematikos sesijose, kurios buvo skirtos jau išmoktai medžiagai pakartoti.
Kiekviena sesija turėjo tris dalis:
mokytojo aiškinimas: pirmiausia mokytojas priminė temą, pavyzdžiui, kombinatoriką, ir lentoje išsprendė vieną ar kelis pavyzdžius;
savarankiškas darbas: tada mokiniai sprendė mokytojų parengtus pratybų uždavinius;
kontrolinis darbas: pabaigoje mokiniai rašė kontrolinį be jokių pagalbinių priemonių, t. y. be vadovėlio, užrašų ir kompiuterio. Kiekvienas kontrolinio uždavinys buvo labai panašus į kurį nors pratybų uždavinį.
Tiek pratybų, tiek kontrolinio rezultatai buvo įskaičiuojami į mokinių pažymius. Darbus vertino nepriklausomi vertintojai pagal mokytojų parengtus kriterijus.
Klasės buvo atsitiktinai suskirstytos į tris grupes. Grupės skyrėsi tik tuo, kokią pagalbą mokiniai turėjo spręsdami pratybų uždavinius:
įprasta pamoka: mokiniai galėjo naudotis tik vadovėliu ir savo užrašais;
„GPT Base“: kiekvienas mokinys gavo kompiuterį su DI pokalbių robotu, kuris veikė panašiai kaip įprastas „ChatGPT“. Robotas žinojo, kokį uždavinį mokinys sprendžia, ir buvo nurodyta jam padėti;
„GPT Tutor“: mokiniai gavo tokį patį robotą, tik su papildomomis apsaugomis. Mokytojai jam pateikė teisingus kiekvieno uždavinio sprendimus, dažniausiai daromas mokinių klaidas ir užuominas, kurias reikėtų duoti padarius tokią klaidą. Robotui buvo nurodyta niekada nepateikti viso sprendimo, o duoti tik užuominų. Iš pradžių užuominos turėjo būti kuo mažesnės, o didesnės tik tada, jei mokiniui vis tiek sunku. Taip pat robotas turėjo paprašyti mokinio parodyti, ką jis jau padarė, ir paaiškinti, kodėl padaryta klaida yra klaida.
Tyrėjai taip pat surinko visas mokinių žinutes DI robotams ir apklausė mokinius, kaip jie patys vertina savo mokymąsi.
Kas nagrinėta?
Su DI pratybų uždavinius mokiniai išsprendė geriau. Abiejų DI grupių mokiniai pratybose pasirodė gerokai geriau nei mokiniai, kurie naudojosi tik vadovėliu. Geriausiai sekėsi tiems, kurie dirbo su „GPT Tutor“. Tyrėjų teigimu, iš dalies taip yra todėl, kad įprastas robotas dažnai klysta, o „GPT Tutor“ žinojo teisingus atsakymus ir galėjo patikrinti, ar mokinio sprendimas teisingas.
Be DI „GPT Base“ mokiniai pasirodė prasčiau nei tie, kurie DI visai nesinaudojo. Kai pagalbos nebeliko ir reikėjo spręsti kontrolinį savarankiškai, mokiniai, pratybose naudojęsi įprastu DI robotu, pasirodė prasčiau nei mokiniai, kurie DI visai nesinaudojo. Tai reiškia, kad laisva prieiga prie įprasto DI įrankio pakenkė mokymuisi.
„GPT Tutor“ apsaugos šią žalą beveik panaikino. Mokiniai, dirbę su apsaugas turinčiu robotu, kontrolinį parašė panašiai kaip įprastos pamokos mokiniai. Kitaip tariant, jų rezultatai nepablogėjo, bet ir nepagerėjo, nors pratybose jiems sekėsi kur kas geriau.
Mokiniai DI naudojo kaip ramentą. Tyrėjai aiškinosi, kodėl įprastas DI robotas pakenkė. Paaiškėjo, kad dažniausia mokinių žinutė jam buvo tiesiog „Koks atsakymas?“. Patikrinę robotą tyrėjai nustatė, kad į šį klausimą jis teisingai atsakydavo tik maždaug pusę kartų. Pratybose mokiniai dažniausiai tiesiog nusirašydavo roboto atsakymus, net ir klaidingus, o ne bandydavo suprasti sprendimą.
Šią išvadą patvirtina du pastebėjimai:
klaidos neperėjo į kontrolinį: roboto padarytos samprotavimo klaidos pablogino pratybų rezultatus, bet kontroliniame panašiuose uždaviniuose tokių pačių klaidų nepasikartojo. Vadinasi, mokiniai sprendimų nesigilino ir jų neperėmė, o tiesiog juos nurašė;
paprastos aritmetikos klaidų mokiniai nepastebėjo: jei mokiniai būtų skaitę ir supratę roboto sprendimus, tokias klaidas jie būtų lengvai pastebėję. Bet aritmetikos klaidos pratybų rezultatams pakenkė taip pat stipriai kaip ir samprotavimo klaidos.
Su „GPT Tutor“ mokiniai bendravo kitaip. Jie robotui rašė gerokai daugiau žinučių, dažniau prašė pagalbos ir patys bandė pateikti atsakymą. Su kiekviena sesija tokių prasmingų pokalbių daugėjo. Tuo tarpu „GPT Base“ grupėje tik nedidelė dalis pokalbių buvo tokie, kuriuose mokinys nė karto nepaprašė tiesiog pateikti atsakymo.
Mokiniai patys nepastebėjo, kad išmoko mažiau. „GPT Base“ grupės mokiniai nemanė, kad kontrolinį parašė prasčiau ar išmoko mažiau. „GPT Tutor“ grupės mokiniai buvo įsitikinę, kad kontrolinį parašė gerokai geriau, nors iš tiesų jų rezultatai nuo įprastos pamokos mokinių nesiskyrė.
Atotrūkis tarp silpnesnių ir stipresnių mokinių sumažėjo tik pratybose. Kol mokiniai galėjo naudotis DI, skirtumai tarp jų rezultatų sumažėjo, nes labiausiai DI padėjo silpniausiems. Kontroliniame be DI šis skirtumas vėl atsirado.
Kas buvo nustatyta?
Autoriai daro išvadą, kad DI įrankiai gali gerokai pagerinti mokinių rezultatus, kol jais naudojamasi, bet be tinkamų apsaugų jie gali pakenkti mokymuisi. Kai mokinys užduotį atlieka su DI, jis gali praleisti būtent tą darbą, per kurį išmokstama.
Pasak autorių, „ChatGPT“ nuo ankstesnių technologijų, pavyzdžiui, skaičiuotuvo, skiriasi dviem dalykais. Pirma, jis gali atlikti kur kas platesnio ir sudėtingesnio intelektinio darbo užduotis. Antra, jis dažnai pateikia klaidingų atsakymų. Tyrimo rezultatai rodo, kad mokiniai šių klaidų arba nepastebi, arba nenori skirti pastangų patikrinti, ar atsakymas teisingas.
Apsaugos, įdiegtos į „GPT Tutor“, neigiamą poveikį didžiąja dalimi panaikino, tačiau mokymosi nepagerino. Autorių teigimu, „GPT Tutor“ išlieka pasyvus: jis atsako, kai mokinys klausia, bet pats neįtraukia mokinio į darbą su medžiaga. Geras mokytojas ar korepetitorius užduoda klausimų, kad išsiaiškintų, ko mokinys nesupranta, ir tada pateikia jam pritaikytą paaiškinimą.
Autoriai pabrėžia, kad tyrimas vyko vienoje Turkijos gimnazijoje, buvo tirta tik matematika ir tik du DI įrankiai, o tyrimas atliktas 2023 m. rudenį, kai generatyvinis DI dar buvo labai naujas. Taip pat buvo vertinami tik trumpalaikiai mokymosi rezultatai.
Išvados
Autoriai pateikia šias rekomendacijas:
apsaugoti mokinių mokymąsi: mokytojai turėtų ieškoti būdų, kaip apsaugoti mokinių mokymąsi, nes laisvai prieinamais įrankiais, tokiais kaip „ChatGPT“, mokiniai jau plačiai naudojasi už pamokų ribų;
kurti DI įrankius su apsaugomis: mokymuisi skirti DI įrankiai turėtų teikti užuominų, o ne pateikti visą atsakymą. Be to, į juos turėtų būti įtraukta mokytojų parengta medžiaga, pavyzdžiui, teisingi sprendimai ir dažniausios mokinių klaidos;
mokyti, kaip naudotis DI: reikėtų mokyti ir mokinius, ir mokytojus, kaip DI naudoti taip, kad jis padėtų mokytis;
rinktis mokytojui skirtus įrankius: verta rinktis DI įrankius, kuriais naudojasi mokytojas, o ne mokinys tiesiogiai. Autoriai mini naujus duomenis, kad DI pagalbininkai, kurie dirba kartu su žmogumi korepetitoriumi, o ne jį pakeičia, gali pagerinti mokymosi rezultatus.
Rekomendacijos
Mokytojų klubo veiklą vykdo L. Loginovienė ir M. Gaveniauskė.
Individualios veiklos nr. 1178080
El. p.: mokytojuklubas.info@gmail.com
