Noras ar poreikis? Kaip pedagogė moko vaikus suprasti pinigus?
Žaneta Jakubauskaitė
Kai klasėje užduodi klausimą ir pakyla vos viena ar dvi rankos iš dvidešimt keturių – tai gali nuliūdinti. O gali pastūmėti kurti. Būtent taip nutiko pedagogei, kuri vieną dieną paklausė vaikų: „Ar žinote, kas yra finansinis raštingumas?" – ir suprato, kad šios temos jiems beveik nėra. Net jei pinigų pasaulį jie sutinka kiekvieną dieną.
Pedagogės kelias į vaikų finansinio raštingumo pasaulį prasidėjo dirbant mokykloje antrojo mokytojo pozicijoje. Nors šioje vietoje dirbo trejus metus ir šiandien šio darbo nebebedirba, būtent ši patirtis tapo svarbiu lūžio tašku.
„Kasdien būdama šalia vaikų pradėjau pastebėti, kaip anksti jie susiduria su pinigų tema – norais, pasirinkimais, reklama, palyginimais ir klausimais apie tai, kodėl vienus dalykus galime turėti, o kitų ne," – pasakoja ji.
Tačiau greitai paaiškėjo kita, ne mažiau svarbi pusė: suaugusieji ne ką labiau nusimano. „Daugelis mūsų augome nekalbėdami apie finansus, nemokėdami planuoti, taupyti ar ramiai priimti finansinių sprendimų. Todėl vaikams ši tema dažnai arba visai nepaaiškinama, arba paaiškinama per sudėtingai."
Tuomet ji ėmėsi gilintis – skaitė knygas, diskutavo su dėstytojais (baigusi ekonomikos studijas turėjo tvirtą pagrindą), analizavo žmogaus santykį su pinigais. Žurnalistikos patirtis padėjo suprasti, kaip sudėtingas temas galima paversti paprastomis ir suprantamomis. Tačiau bandydama finansines knygas pritaikyti vaikams, ji atrado sieną: dauguma jų parašytos suaugusiems – pilnos terminų ir logikos, per sunkios mažam vaikui.
Taip gimė „Finansiukai".
Kelias į pedagogiką – netikėtas, bet prasmingas


„Finansiukai" – tai ne vadovėlis. Tai personažai ir istorijos, padedantys vaikams pažinti pinigų pasaulį žaismingai, saugiai ir suprantamai. Vienas personažas moko taupyti, kitas – atskirti norus nuo poreikių, trečias – planuoti ar atsakingai priimti sprendimus.
„Vaikai daug lengviau supranta sudėtingas temas tada, kai jos tampa gyvos, emociškai artimos ir susijusios su jų kasdienybe," – aiškina autorė.
Šalia istorijų atsirado ir praktinės priemonės: užduotys, diskusijų klausimai, refleksijos, piešimo veiklos, situacijos, kurias vaikai atpažįsta iš kasdienio gyvenimo. Vaikai kuria savo svajonių taupykles, planuoja tikslus, diskutuoja apie norus ir poreikius.
„Man svarbiausia ne pateikti vaikams teisingus atsakymus, o paskatinti juos mąstyti. Nes tikras supratimas prasideda tada, kai vaikas pats pradeda kelti klausimus."
Personažai, kurie moko gyventi


Iš visų akimirkų, patyrtų dirbant su vaikais, viena išsiskiria ypač aiškiai.
Tai buvo vasaros stovykla. Vietoj taisyklių ar teorijos – istorija apie personažą Leidžiuką, Finansiuką, kuris nori nusipirkti viską, ką tik pamato. Vaikai iš karto įsitraukė: juokėsi, komentavo, atpažino save, ėmė ginčytis, ar visi norai iš tiesų yra būtini.
Tada kartu kūrė „norų ir poreikių" korteles. Ant lapų atsirado įvairūs daiktai – duona, vandens gertuvė, žieminė striukė, paspirtukas, žaislai, kvepalai. Vaikai turėjo nuspręsti, kas yra poreikis, o kas – noras.
„Įdomiausia buvo ne jų atsakymai, o argumentai ir diskusijos," – prisimena ji.
Vienas berniukas tąkart pasakė sakinį, kuris įstrigo: „Anksčiau galvojau, kad jei labai noriu, vadinasi reikia."
Po šių veiklų sulaukė žinučių iš tėvų: vaikai parduotuvėse pradėjo klausti – „O čia noras ar poreikis?"
„Man tai buvo vienas gražiausių įrodymų, kad tikras mokymasis prasideda tada, kai vaikas naują supratimą išsineša į savo kasdienį gyvenimą."
Viena pamoka, kuri pakeitė viską




Klausdama, kuo labiausiai didžiuojasi savo darbe, pedagogė nekalba apie metodikas ar rodiklius. Ji kalba apie ryšį. „Labiausiai didžiuojuosi tuo, kad finansinį raštingumą pavyko paversti vaikams suprantamu, šiltu ir įtraukiančiu pasauliu. Noriu, kad vaikai nebijotų finansų temos. Kad pinigai jiems nesietųsi su stresu, baime ar draudimais." O mokytojams – tiems, kurie kiekvieną dieną atiduoda daug savęs, bet nebeturi laiko kurti papildomų priemonių – ji norėjo palengvinti kelią. „Norėjau sukurti sistemą, kuri leistų tiesiog atsiversti istoriją ir pradėti pokalbį su vaikais."
Finansinis raštingumas – tai ne apie pinigus
Straipsnio pabaigoje – žodžiai tiems, kurie abejoja, ar jie „pakankamai gerai išmano" finansus, kad apie juos kalbėtų su vaikais.
„Nereikia būti finansų ekspertu, kad kalbėtume su vaikais apie pinigus. Kartais užtenka vieno klausimo: Ar tau to tikrai reikia? Kaip manai, ar verta tam taupyti? Kas tau šiandien svarbiausia?"
Būtent tokie maži pokalbiai, pasak jos, kuria didelius gyvenimo įgūdžius. Finansinis raštingumas prasideda ne nuo skaičių – o nuo santykio su pasirinkimais, su savimi, su gyvenimu.
„Vaikams nereikia tobulo mokytojo. Jiems reikia žmogaus, kuris drįsta pradėti pokalbį."
Žinutė kiekvienam mokytojui
Faceook: Žaneta Jakubauskienė
El. p.: jakubauskaite17@gmail.com arba finansiuku.akademija@gmai.com
Žaneta Jakubauskaitė. Noras ar poreikis? Kaip pedagogė moko vaikus suprasti pinigus?
Mokytojų klubo veiklą vykdo L. Loginovienė ir M. Gaveniauskė.
Individualios veiklos nr. 1178080
El. p.: mokytojuklubas.info@gmail.com